Mintys

Jau artėja 2012 metų Pasaulio viktorinos čempionatas. Kaip ir seniau, esu Tarptautinės viktorinos asociacijos atstovas Lietuvai, tad jį organizuosiu.

Dalyviai šiemet registruojasi itin aktyviai. Pirmą kartą planuojame rengti renginį ir Klaipėdoje. Be to, kaip ir pernai, jis vyks Vilniuje ir Panevėžyje.

Priminsiu, kad Pasaulio viktorinos čempionato metu dalyviams visame pasaulyje užduodami tie patys klausimai. Tą pačią dieną renginys vyksta daugiau nei 30 šalių, daugiau nei 70 miestų. Viktorinos klausimai išverčiami į vietines kalbas (Lietuvoje - į lietuvių kalbą, bet to pageidaujantys dalyviai gali gauti ir angliškus klausimus).

Rezultatai taip pat skaičiuojami ir pasaulio, ir valstybės, ir kiekvieno miesto mastu. Visi klausimai suskirstyti į 8 temas (pasaulis, istorija, mokslas, sportas, komunikavimas, gyvenimas, pramogos, kultūra). Jeigu nelaimėsite bendroje įskaitoje, galbūt puikiai pasirodysite kurioje nors iš atskirų temų? Gal toje temoje aplenksite ne tik savo miesto gyventojus, bet ir kitus lietuvius? O gal ir latvius bei estus pavyks aplenkti? Renginys plečiasi ne vien Lietuvoje: šiemet jis vyks ir Rygoje, Ventspilyje, Taline, Tartu (seniau Latvijoje ir Estijoje jis vykdavo tik Rygoje ir Tartu).

Pasaulio viktorinos čempionato klausimai, rengiami tarptautinės komandos, yra tikrai kokybiški ir įdomūs. Kai nežinai atsakymo ir jį išgirsti dažnai pagalvoji “Kaip įdomu, ir kaip aš šito nežinojau?” (bent jau kai klausimas - iš temos, kuria šiaip domiesi). Tai - geros viktorinos požymis.

Prastose viktorinose (o pats esu dalyvavęs daugybėje viktorinų - ir gerų, ir blogų - ir dar daugybę organizavęs, kūręs klausimus) išgirdęs teisingą atsakymą, kurio iki tol nežinojai, dažnai pagalvoji “Ir kodėl tai kam nors turi rūpėti?”.

Lengva sugalvoti sunkų viktorinos klausimą - tiesiog iškapstyk kokio menkai žinomo įvykio datą ar žmogaus pavardę ir paprašyk tai parašyti. Bet sugalvoti sunkų, tačiau gerą klausimą - kur kas sudėtingiau. Džiugu, kad Pasaulio viktorinos čempionate vyrauje būtent tokie klausimai.

Todėl Pasaulio viktorinos čempionate beveik nebūna tokių klausimų, kur prašoma pasakyti įvykio datą, tikslų valstybės plotą, gyventojų skaičių ar panašius dalykus. Juk jei spėtum, kad kas nors įvyko 1956 metais, o teisingasis atsakymas būtų 1957 m. - tokį atsakymą sužinoti visai nebūtų įdomu. Pasaulio viktorinos čempionate nebūna ir klausimų, kur iš kelių variantų reikia pasirinkti vieną - tokie irgi paprastai neįdomūs, be to, čia daug lemtų ir sėkmė.

Jei susidomėjote, oficialus Pasaulio viktorinos čempionato puslapis Lietuvoje yra čia.

Jau septinti metai, kaip dalyvauju ir organizuoju intelektualius žaidimus. Nuo penktojo sezono (dabar – jau devynioliktasis) prisijungiau prie Protmušio. Esu Tarptautinės viktorinų asociacijos atstovas Lietuvoje – kasmet organizuojame įspūdingo mąsto pasaulinę viktoriną, kur tie patys klausimai užduodami visuose žemynuose. Stebėjau, kaip Lietuvos baruose užgimsta iš Anglijos atėjusi kvizų („protų kovų“) mada ir pats ne viename jų dalyvavau.

Visigi, dauguma barų žaidimų gana vienodi – diktuojami klausimai, o komandos rašo atsakymus. Klausimai paprastai labai įvairūs. Kartu su kolegomis pamanėme, kad būtų įdomu sukurti įdomesnį, specializuotą renginį.

Taigi, nuo gegužės 2 d. jaukiame restorane St. Michel Vilniuje startuoja Mind Street.
Nors klausimų bus visokių, labiausiai pravers ekonomikos, verslo, politikos ir kitos šiuolaikiniame gyvenime itin aktualios žinios.

Bet svarbiausia – užuot tiesiog paeiliui rašę atsakymus žaidėjai dalyvaus įdomiose rungtyse. Reikės strateginio mąstymo, pamatuoto pasitikėjimo savimi, gebėjimo vertinti riziką. Štai „Aukcione“ už jau uždirbtus taškus komandos galės nusipirkti palankias klausimų temas (jei, aišku, varžovai nepasiūlys daugiau). „Rizikos žaidime“ žaidėjai patys spręs, keliais taškais rizikuoja spėdami, kad jų atsakymas teisingas (taip, taškus čia bus galima ir prarasti). Na o „Sprendimų komitete“ laukia tikras strategijos ir „susižaidimo“ išbandymas – į klausimų atsakinėjimo „užduotį“ reikės išsiųsti tinkamus žmones. Jų spėjimai bus itin svarbūs, bet ir neišrinktieji turės galimybių rinkti komandai taškus.

Aišku, tai – dar ne viskas. Ateikite ir patys pamatykite. Daugiau informacijos čia .

Registruotis galie el. paštu info.mindstreet@gmail.com . Dalyvauja komandos iki 5 žaidėjų.

Iki šiol nedalyvaudavau ir nestebėdavau kovo 11 d. renginių Gedimino prospekte, bet šiais metais, jau iš anksto buvęs susipriešinimas ir vaidai internete paskatino nueiti pažiūrėti.

Renginiai vyko du: 13 val. Tautinio jaunimo sąjunga ir Lietuvių tautos centras organizavo tradicinės eitynes „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai”. Vėliau, 16 val. pirmąsyk Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras.

Šiame įraše, susilaikydamas nuo vertinimų, tiesiog rašau, ką mačiau ir pateikiu nuotraukų. Manau, kad internete trūksta neutralių, nuomone nepersmelktų tekstų. Savo vertinimus, jeigu jie domina, rašau kitame įraše. Gali būti, kad kažko nepastebėjau, bet stengiausi stebėti skirtingose vietose ir pamatyti kuo daugiau.

Skaityti toliau ‘Kovo 11 eitynių diena Vilniuje: tik faktai iš pirmų lūpų’ »

Kovo 11 d. atėjo ir praėjo.

Daugiausiai dėmesio susilaukė dvejos eitynės, įvykusios Vilniuje. Vienose akcentuota lietuvių tauta, kitose - žmonių lygybė. Džiugu, kad žmonės reiškia savo nuomonę, užuot išlikę pasyvūs.

Deja, Lietuvoje labai gajus noras užčiaupti priešingą nuomonę turinčiuosius. Dabar taikiniu tapo tautinis “jaunimas” (iš tikrųjų eitynėse dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės). Interneto komentarai žvilgėjo nuo siūlymų šių eitynių dalyvius už kažin ką suimti ar bent jau uždrausti jiems žygiuoti. Šitą siūlantys žmonės paskui skelbiasi esą tolerantiški.

Bet tolerancija - tai juk ne tai, kad toleruoji taip pat, kaip tu manančius. Jokia čia tolerancija, kad ateistas “toleruoja” kitą ateistą, krikščionis - krikščionį, už gėjų santuokas pasisakantis - kitą jas palaikantį, o komunistas - komunistą. Juk ir žiauriausi totalitariniai režimai visuomet “toleruodavo” bendraminčius.

Tikroji tolerancija yra toleruoti manančius kitaip, pripažįstančius kitokias vertybes. Kaip sakė britų rašytoje E. B. Hol “Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę taip sakyti”.

Būtent - sakyti. Nekalbu apie nusikalstamus veiksmus, tokius kaip užpuolimai. Su tuo kovoja ir turi kovoti teisėsauga. Žmonių, pasižymėjusių gatvės muštynėmis su kitaminčiais, ateina ir į abiejų pusių renginius, bet ir ten, ir ten jie - mažuma (pvz. Tolerantiško jaunimo asociacijos renginyje Kaune Vasario 16 d. dalyvavo asmuo, sumušęs VDU doktorantą, rašiusį disertaciją apie skinus). Dėl šios mažumos negalima riboti žodžio laisvės daugumai, kuri nuo tos mažumos atsiriboja ir nepalaiko.

Kiek nors agresyvių žmonių buvo, yra ir bus visur, kiekviename judėjime. Demokratiškai mąstantieji tai suvokia ir vertina kiekvieną žmogų atskirai. Na o totalitarinis mąstymas verčia ištisoms grupėms klijuoti etiketes pagal tuos keletą išsišokėlių, kad būtų suterštas tų grupių vardas. Taip jau, žiūrėk, “tolerantiškieji” žmonės eitynes pakrikštija “neonacių”, “fašistų”. Bet juk ne mojavimas vėliavomis yra tai dėl ko žodis “nacizmas” tapo kone keiksmažodžiu, o smurtas prieš kitataučius. Nieko panašaus į tai nebuvo nei šiandien, nei Vasario 16 d. parade Kaune.

Stebėjau abejas šiandienos eitynes. Vieninteliai išsišokimai buvo iš tautinio jaunimo eitynių priešininkų pusės - įsiveržę į eitynių gretas jie ėmė skanduoti savo šūkius, keikė eitynių dalyvius, tačiau išprovokuoti konflikto nepavyko. Ir eitynių dalyviai (kurių tik labai menka dalis buvo skustagalviai), ir jų žiūrovai elgėsi taikiai. Plačiau, ką regėjau abiejuose renginiuose, parašiau atskirame įraše.

Tai matant atrodo, kad ne vieno “antifašisto” tikslas toli gražu nėra užkardyti kelią nacizmo atgimimui. Tikslas - bet kokiomis priemonėmis užčiaupti visus kitaminčius, nesvarbu, kad ir nieko pavojingo nedarančius bei neketinančius daryti. “Tolerancija” čia tik graži vėliava, prekės ženklas. “Kovok už klasę, o ne už rasę” - skelbė vieno eitynių priešininko laikomas plakatas. Štai taip - susiskaldymas visuomenėje, anot jo, reikalingas, tik pagrindas tam susiskaldymui turi būti kitas. Belieka priminti, kad “kova už klasę” XX a. pražudė daug daugiau žmonių, nei “kova už rasę”. Ir ta, ir ana buvo paremtos totalitarinės ideologijos.

Na o maišymas su purvais, bandymas prilyginti nuosaikiuosius oponentus keliems nekenčiamiems radikalams - amžinas nusiteikusiųjų prieš tam tikrą grupę metodas skatinti neapykantą jos atžvilgiu. Taip kai kas gėjus bandė/o prilyginti prievartautojams, žydus - apgavikams, arabus - teroristams, kairiuosius - komunistams, patriotus - naciams. Kiekvienoje grupėje tokių žmonių tikrai rasi - bet negalima sakyti “visi jie tokie”. Šitokia propaganda prieš kitaminčius, beje, buvo ir nacistinės Vokietijos bei Sovietų Sąjungos politikos variklis. Deja, Europoje ji tebėra gaji - vertybės, kurias siekia ginti dauguma, pasikeitė, bet ne priemonės. Laimė, valdžia dabar Lietuvoje nebe totalitarinė, ir, priešingai kai kurių interneto komentatorių troškimams, į psichiatrines ligonines dėl savo ideologijos niekas nebeguldomas.

Policija užtikrina įvairių eitynių saugumą - prieš porą metų nuo išpuolių apgintas gėjų paradas, šiandien šios eitynės. Bet ar nėra liūdna, kai savo teise į žodžio laisvę pasinaudoti norinčius žmones turi saugoti beveik tokio pat dydžio policijos pajėgos?

Sveikinu visus su kovo 11 d. ir linkiu, kad žodžio laisvė pagaliau Lietuvoje ir Europoje taptų ne vien “Laisvė kalbėti tai, kas priimta”, o tikra laisvė. Ir norėčiau tikėtis, kad sulauksiu tos dienos, kai Lietuvos valdžia, užuot sekusi visuomenės nuomonių apklausomis, ryžtingai pasisakys už žodžio laisvę. Nesvarbu, kas tą žodį sakytų. Galbūt (o gal tik naiviai tikiuosi) 1990 m. kovo 11 d. padėjo pamatus, ant kurio visi kada nors sugebėsime pastatyti tą žodžio laisvės bokštą.

Valdžios sprendimai turi būti priimami tame lygyje (savivaldybių, valstybės, tarptautinių organizacijų), kur juos priimti tikslingiausia: kaip tik įmanomai arčiau žmonių.

Šiais metais Palangoje įvyko du kurioziški įvykiai, puikiai parodę, kiek nuostolių gali atnešti perdėtas valdžios noras viską centralizuoti, užuot palikus spręsti savivaldybėms.

Palanga turbūt vienintelis miestas Lietuvoje, kur norinčių prekiauti viešose vietose vasarą tiek daug, kad visiems neužtenka vietos. Iki šiemt viskas spręsta logišku būdu: aukcionu. Kas sumoka daugiau savivaldybei, tas ir gauna teisę prekiauti.

Tačiau nuo šiemet centrinė valdžia tai daryti uždraudė: esą visiems kainos turi būti iš anksto nustatytos.

Tad Palangos savivaldybė buvo priversta leidimus siūlyti pigiai, ir dalinti juos… loterijos būdu. Taigi, prekiauti galės tie, kam pasiseks, o ne tie, kas galėtų labiausiai paremti miestą ir dirbti efektyviausiai.

Taip išėjo, kad jai siūlomų pinigų valdžia tiesiog atsisakė: juk verslininkai mokėjo ir būtų pasiryžę nesiginčydami mokėti į biudžetą, kad tik gautų prekybos vietas. Tačiau jeigu jie pralaimės loteriją, tai jokie į biudžetą sumokėti mokesčiai nebepadės.

Neseniai Palanga sulaukė dar vieno smūgio iš centrinės valdžios. Šis miestas išskirtinis dėl dar vieno dalyko: kambarių ir butų nuomos verslo. Dauguma palangiškių vasarai dalį savo būstų užleidžia poilsiautojams. Iki šiol jiems verslo liudijimai kainavo skirtingai: priklausomai nuo nuomojamo ploto. Juk yra palangiškių, kurorto svečiams nuomojančių po vieną kambarį ankštuose sovietiniuose butuose, o yra faktiškai pavertusių savo specialiai tam statytus didžiulis namus viešbučiais. Pajamos iš šių verslų irgi skiriasi kaip diena ir naktis.

Dabar centrinė valdžia (mokesčių inspekcija) nurodė suvienodinti verslo liudijimų nuomai kainas. Kai kam legaliai nuomoti savo kambarėlio gal išvis nebeapsimokės, o neįregistruotieji viešbučiai savivaldybės sąskaita neš dar daugiau pelno.

Ar ne logiškiau būtų, jei tokius dalykus būtų palikta spręsti pačioms savivaldybėms? Kas tinka Vilniuje, nebūtinai tinka Mažeikiuose; kas tinka Palangoje, netinka Šalčininkuose. Yra dalykų, kurie atrodo normalūs viename mieste, o kituose gali būti visiškai neteisingi. Noras visus sumauti ant vieno kurpalio neleidžia valdžiai paimti pinigų, net kai jie, atrodo, kabo ant medžio.

Teisė ne baubas ir ją suprasti įmanoma.  Su ja susiduriame kasdien, bet populiariai pateiktos informacijos lietuviškame internete trūksta. Kad būtų ne vien įstatymų apžvalgos, bet ir platesni praktiniai patarimai. Ne vien “Kas”, bet ir “Kodėl”.

Šią spragą bando užpildyti naujas ir vienintelis lietuviškas tinklaraštis apie teisę: http://www.zemaiciuteise.lt .

Kviečiu apsilankyti.

Žiniasklaida rašo, kad protestuodama prieš JAV antipiratavimo įstatymą angliška Vikipedija buvo visai dienai išjungta ar “išimta iš interneto”. Bet tai nėra tiesa.

Iš tikro ji visą laiką buvo lengvai pasiekiama - tereikėjo įsikraunant tinklapiui paspausti naršyklės mygtuką “STOP” (greta “REFRESH”).

Visi straipsniai rodyti kuo puikiausiai, o tariamas išėmimas iš interneto tebuvo tam tikros “pop under” tipo reklamos uždėjimas, kuri išlįsdavo po kelių sekundžių nuo puslapio įkrovimo ir uždengdavo ekraną.

Jei ateityje Vikipedija panašiai politikuotų ir jums reikėtų perskaityti jos straipsnį, prisiminkite šią “STOP” mygtuko spaudimo techniką.

Bet nepamirškite visko, ką rašo Vikipedija, vertinti kritiškai, nes opiais klausimais joje paprastai laimi tie, kurių daugiau ir kurie turi daugiau laiko redagavimui, o tai ne visuomet tie, kurie teisūs. Angliškoje Vikipedijoje štai “susiremia” įvairių nuomonių piršėjai, pavyzdžiui, įvairių tautų kraštutiniai nacionalistai, kurių vienas pagrindinių redagavimo tikslų - “išteisinti” savo tautas už visus tautiečių padarytus “blogus darbus” ir sumenkinti aplinkines tautas. Štai straipsnius apie Rytų Europą itin dažnai perrašinėja rusų kraštutiniai nacionalistai, kurių šiais laikais, deja, Rusijoje tikrai gausu. Bent pavienių ”virtualių karių” turi ir kitos tautos, ir ne vien Rytų Europos.

Analogiškos situacijos susidaro ir kitais klausimais. Kaip sakiau, laimi tie, kurių daugiau ir kurie turi daugiau laiko. Įrodyta, kad reklamą per Vikipedijos redagavimus daro įvairios kompanijos, greičiausiai ir paprastai “sektomis” vadinamos religinės institucijos, manau, kad ir tam tikros valstybės. Juk tai šiandien svarbus informacinis šaltinis, ir neigiamos informacijos išėmimas, teigiamos įrašymas - galingas viešųjų ryšių ginklas. Dėl panašių priežasčių pats pasitraukiau iš aktyvaus Vikipedijos redagavimo, tad situacija, kurią čia aprašau, labiau atitinka buvusią prieš kelis metus, bet stebėdamas straipsnius šiandien nematau, kad būtų daug kas pasikeitę.

Daugiausiai problemų tad angliškoje Vikipedijoje su socialiniais straipsniais: kultūros, politikos, religijos, istorijos, teisės, žmogaus teisių, meno, ekonomikos temomis. Realiniais mokslais manipuliuoti sunkiau, čia mažiau vietos angažavimuisi. Tačiau didesnių ar mažesnių problemų yra daug kur, todėl norėdami tikslesnės informacijos, visuomet patikrinkite ir kitus šaltinius.

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” - sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas - ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (”antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” - tėvams, bedarbio pašalpos - nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės - taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų - socialiai remtini. Kiti - moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje - ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia - tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Skaityti toliau ‘Kada bus naujas bažnyčios ir ateistų santykis?’ »

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Turbūt visi žinote, kas yra futbolas ir dauguma žinote, kad Amerikoje futbolas atrodo visai kitaip, o tai, ką futbolu vadina europiečiai, ten yra “sokeris”. Bet futbolų pasaulyje yra ir daugiau. Štai Australijoje populiariausias australiškasis futbolas, smarkiai besiskiriantis nuo mums įprasto.

Visų pirma, australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame kriketo stadione. Vartus čia atstoja keturi stulpai. Pataikius kamuoliu tarp dviejų centrinių stupų skiriami 6 taškai, o pataikius tarp vieno centrinių ir vieno šoninių stulpų - 1 taškas.

Stebėjau Australiškojo futbolo lygos finalą tarp Collingwood ir St. Kilda komandų. Gal nustebsite, bet australiškojo futbolo finalai - lankomiausi pasaulyje bet kokio komandinio sporto nacionalinės lygos mačai. Tolokai už nugaros lieka Anglijos futbolo Premier lyga ar Vokietijos Bundeslyga, NBA ar NHL, štai ir pastarąjį finalą Melburno stadione regėjo per 100 000 žiūrovų.

Prasidėjus rungtynėms aikštelę užplūdo žaidėjai. Nuošalės australiškame futbole nėra, tad futbolininkai iškart pasklido po visą stadioną. Kamuolį čia galima ir spardyti, ir gaudyti rankomis. Pagavęs į žemę nespėjusį atsimušti kamuolį žaidėjas šaukia “Mark” ir gauna teisę jį niekieno netrukdomas spirti toliau.

Kitu atveju (jei nebuvo “Mark”), varžovai gali bandyti žaidėją su kamuoliu pargriauti (kaip regbyje) - tačiau kadangi australiškieji futbolininkai gerokai labiau prasisklaidę, grumtynės buvo retos, nes paprastai kamuolį gavęs žaidėjas jį pasuodavo tolyn anksčiau, nei spėdavo pribėgti varžovai. Būtent iš tokių pasų susidėjo didžioji rungtynių dalis.

Tai buvo 2010 m. finalo paskutinės lemiamos rungtynės (pirmosios pasibaigė lygiosiomis, tad prireikė antrų). Tačiau taškas į tašką jos nevyko. Collingwood nuo pat pražių išsiveržė į priekį, o St. Kildai nesisekė: pavydavo uždirbti tik “provarčius” (t.y. vieną tašką už spyrį tarp šoninių stulpų). Iš komantatoriaus tono buvo aišku, kad šiame sporte tuo taškeliu nelabai džiaugiamasi. Ypač kai per plauką neuždirbti 6 taškai. Bet pats “paguodos taško” skyrimas už “beveik pataikymą” įdomus ir komandiniame sporte bene unikalus sprendimas.

Į galą St. Kilda įsivažiavo, bet buvo vėlu. Pelniusi 7 įvarčius ir 10 provarčių ji surinko 52 taškus, o Collingwood su atitinkamai 16 ir 12 - net 108.

Beje, populiariausias Australijos sportas iki 1990 m. buvo dar lokalesnis - jo aukščiausia lyga tada buvo tik Viktorijos valstijos lyga. Iki šiol iš 18 klubų net 10 namų rungtynes žaidžia Viktorijos valstijos sostinėje Melburno mieste ar jo priemiesčiuose. Ir Collingwood, ir St. Kilda, susitikę mano matytame finale - taip pat Melburno klubai.

Yra reginčių Europos Sąjungą kaip alternatyvą atskirų jos šalių nacionalizmui. Bet šiandien parodomasis nacionalizmas pačios Sąjungos atžvilgiu jau pasiekė tokį lygį (ypač vakarų Europoje), kad panašus atskirų valstybių narių "vėliavų mojavimas" kartais ten atrodytų juokingai. O svarbiausia - tas euronacionalizmas dažnai neleidžia priimti daugumai Sąjungos gyventojų naudingiausių sprendimų.

Paklaustas, kuo skiriasi nacionalizmas nuo patriotizmo, interneto forume vienas JAV pilietis atsakė taip:

“Patriotas (bet ne nacionalistas) yra tas, kuris važinėja “Chevrolet”.

Nacionalistas (bet ne patriotas) yra tas, kuris važinėja “Toyota”, bet ant galinio buferio užsiklijuoja lipduką su JAV vėliava.”

Apibrėžimas supaprastintas, bet gana taikliai atskiriantis dvi rūpesčio savo gimtine formas: tikrą ir parodomąją. Ta parodomoji forma pastaruoju metu įsivešėjo Europoje. Ne, ne atskirose jos valstybėse - perdėtas mojavimas šalių vėliavomis seniai nebepopuliarus. Šitoks nacionalizmas paplito Europos Sąjungos mąstu. Taip, nacionalizmas: nacionalizmui nebūtina viena kalba ar kultūra. Kaip ir Kinijoje, JAV ar Indijoje kalbų ir kultūrų - gausybė, bet vieningas nacionalizmas yra.

Europos Sąjunga XX a. viduryje gimė kaip bemuitė erdvė, turėjusi tiesiog supaprastinti prekybą. Vėliau jos galios vis plėtėsi, ir tik retais atvejais po referendumų. Dažnai - valstybių narių sprendimais, bet dar dažniau tiesiog taip nusprendus Europos teisingumo teismui. Šis teismas vis plačiau ir plačiau aiškino tarpvalstybinių ES steigimo sutarčių nuostatas, vis didesnę ir didesnę galią suteikė Europos Sąjungos institucijoms ir mažesnę paliko šalims. Daugybę jo sprendimų skaitydamas suvoki, kad ES steigimo sutartis kadaise pasirašę valstybių politikai tikrai neturėjo omeny to, ką nusprendė teismas, tas jų sutartis aiškindamas.

Centro kultūrą ir vertybes teismas, be kita ko, primeta periferijai, uždrausdamas mažosiose ES šalyse daryti tai, kas didžiosiose šalyse nepriimtina, ir atvirkščiai. Siekis, kad daugiatautės valstybės mažumos kuo labiau asimiliuotųsi su dauguma  - būdingas nacionalizmui.

Europos Sąjunga (dar) nėra viena federacinė valstybė, bet ne vienoje vietoje ES narės turi mažiau laisvės, nei JAV valstijos. Ypač jos nepaliekama simbolinėse srityse - net jei tos sritys ir bereikšmės. Štai automobilių numeriai: ES jie visose šalyse privalo būti vieno formato, su dvylika ES vėliavos žvaigždžių ant mėlynos juostos kairėje. Tuo tarpu JAV kiekviena valstija turi skirtingo dizaino numerius (be jokių Amerikos vėliavų).

Kitų vienos valstybės simbolių Europos Sąjungoje taip pat trokštama: pavyzdžiui, pagrindinį Sąjungos dokumentą primygtinai norėta pavadinti “Konstitucija”, jos teisės aktus - “Įstatymais”, o vadovą - “Prezidentu”. Šią idėją privalomuose referendumuose atmetė Nyderlandų bei Prancūzijos gyventojai (kitos šalys nebalsavo, o Lietuvos Seimas pasiūlymą priėmė pas pirmasis). Tai darsyk įrodė, jog euronacionalistų (kurių daug tarp politikų) ir Europos gyventojų nuomonės sutampa ne visada - tad referendumų Europos Sąjungos klausimais paprastai vengiama. Prie kiekvienos ES šalies ambasados užsienyje plazdanti, prie kiekvieno ES pinigais paremontuoto kelio ištapyta Sąjungos vėliava - kitas svarbus simbolis (kiek trispalvių kasdien regėtume Lietuvoje, jeigu po vieną būtų nupiešta prie bet ko, ką nors truputėlį parėmė mūsų valdžia iš biudžeto?).

Ir pagaliau vieninga valiuta euras. Tik šitas simbolis turi ir ekonominę reikšmę. Dabar, kai yra trimituojančių apie būsimas euro laidotuves, tuo netikiu. Ne todėl, kad manyčiau, jog euro krizė nėra gili. Tiesiog Europos Sąjungos institucijose yra per daug euronacionalistų, kad euras būtų iš esmės susilpnintas - net jeigu visa ekonominė situacija to maldaute maldautų. Todėl visuomet bus ieškoma išeičių, kad ir kiek kainuosiančių Europos valstybėms, kurios tokius ES simbolius, kaip vieninga valiuta, išlaikytų.

Yra šlovinančių ES kaip visiškai naujos kokybės taikų politinį darinį. Bet santykiuose su didžiosiomis valstybėmis šiandieninė Europos Sąjunga tikrai nėra vienybės nešėjas. “Ekonomiškai aplenkti Jungtines Valstijas” - skambėjo viena Sąjungai keliamų užduočių. Norima ir euro, kaip atsvaros doleriui, ir vieningų ES karinių pajėgų, kaip atsvaros JAV dominuojamam NATO. Kokia iš to reali nauda, ar tos naudos nenusveria kaštai ir rizika - kalbama rečiau. Juk “Aplenkti Ameriką” daugybei vakarų Europos politikų atrodo didžiulė nauda savaime: kaip “Aplenkti Britaniją” nacionalistinės prieškario eros vokiečiams.

Aišku, ir paties Sąjungos buvimo euronacionalistai nekvestionuoja, jie niekad nesutiktų su ES galių mažinimu. Juk kuo daugiau galių turinti Europos Sąjunga jiems irgi yra nauda savaime.

Ir pabaigai linksmesnis nutikimas: kai lankiausi Briuselyje, po dienos žvalgymosi į transparantais su lozungais apkabinėtus milžiniškus ES institucijų pastatus, staiga gatvėje garsiai nuskambėjo Europos Sąjungos himnas. Pasirodo, jį mušė… bažnyčios varpai.