Mintys

Teisė ne baubas ir ją suprasti įmanoma.  Su ja susiduriame kasdien, bet populiariai pateiktos informacijos lietuviškame internete trūksta. Kad būtų ne vien įstatymų apžvalgos, bet ir platesni praktiniai patarimai. Ne vien “Kas”, bet ir “Kodėl”.

Šią spragą bando užpildyti naujas ir vienintelis lietuviškas tinklaraštis apie teisę: http://www.zemaiciuteise.lt .

Kviečiu apsilankyti.

Žiniasklaida rašo, kad protestuodama prieš JAV antipiratavimo įstatymą angliška Vikipedija buvo visai dienai išjungta ar “išimta iš interneto”. Bet tai nėra tiesa.

Iš tikro ji visą laiką buvo lengvai pasiekiama - tereikėjo įsikraunant tinklapiui paspausti naršyklės mygtuką “STOP” (greta “REFRESH”).

Visi straipsniai rodyti kuo puikiausiai, o tariamas išėmimas iš interneto tebuvo tam tikros “pop under” tipo reklamos uždėjimas, kuri išlįsdavo po kelių sekundžių nuo puslapio įkrovimo ir uždengdavo ekraną.

Jei ateityje Vikipedija panašiai politikuotų ir jums reikėtų perskaityti jos straipsnį, prisiminkite šią “STOP” mygtuko spaudimo techniką.

Bet nepamirškite visko, ką rašo Vikipedija, vertinti kritiškai, nes opiais klausimais joje paprastai laimi tie, kurių daugiau ir kurie turi daugiau laiko redagavimui, o tai ne visuomet tie, kurie teisūs. Angliškoje Vikipedijoje štai “susiremia” įvairių nuomonių piršėjai, pavyzdžiui, įvairių tautų kraštutiniai nacionalistai, kurių vienas pagrindinių redagavimo tikslų - “išteisinti” savo tautas už visus tautiečių padarytus “blogus darbus” ir sumenkinti aplinkines tautas. Štai straipsnius apie Rytų Europą itin dažnai perrašinėja rusų kraštutiniai nacionalistai, kurių šiais laikais, deja, Rusijoje tikrai gausu. Bent pavienių ”virtualių karių” turi ir kitos tautos, ir ne vien Rytų Europos.

Analogiškos situacijos susidaro ir kitais klausimais. Kaip sakiau, laimi tie, kurių daugiau ir kurie turi daugiau laiko. Įrodyta, kad reklamą per Vikipedijos redagavimus daro įvairios kompanijos, greičiausiai ir paprastai “sektomis” vadinamos religinės institucijos, manau, kad ir tam tikros valstybės. Juk tai šiandien svarbus informacinis šaltinis, ir neigiamos informacijos išėmimas, teigiamos įrašymas - galingas viešųjų ryšių ginklas. Dėl panašių priežasčių pats pasitraukiau iš aktyvaus Vikipedijos redagavimo, tad situacija, kurią čia aprašau, labiau atitinka buvusią prieš kelis metus, bet stebėdamas straipsnius šiandien nematau, kad būtų daug kas pasikeitę.

Daugiausiai problemų tad angliškoje Vikipedijoje su socialiniais straipsniais: kultūros, politikos, religijos, istorijos, teisės, žmogaus teisių, meno, ekonomikos temomis. Realiniais mokslais manipuliuoti sunkiau, čia mažiau vietos angažavimuisi. Tačiau didesnių ar mažesnių problemų yra daug kur, todėl norėdami tikslesnės informacijos, visuomet patikrinkite ir kitus šaltinius.

Jeigu Lietuvos internete diskusijos paskęsta begalėje nekonstruktyvių ir piktų komentarų, didelė tikimybė, kad tarp ginčijamos temos yra religija. Vienoje pusėje dažnai stoja ateistai, kitoje krikščionys. Dievo egzistavimo niekas nėra nei 100 proc. įrodęs, nei paneigęs, todėl erdvės ginčams tikrai yra. Dievo (ne)buvimo čia nenagrinėsiu. Dauguma tų begalinių ginčų dalyvių irgi apie tai nė neužsimena. Dažniausiai pliekiamasi dėl Romos katalikų bažnyčios, kaip institucijos. Ta institucija egzistuoja nepaisant to, tikime tuo, ką ji teigia, ar ne. Kiek tenka matyti, Lietuvos Konstitucijoje numatytas valdžios ir bažnyčios atsiejimą ne visi suvokia teisingai.

Bet kuris valstybės pinigų naudojimas naudingas tik daliai piliečių

Kibirkštis krikščionių/ateistų ginčams gali būti bet kokios valdžios paramos davimas bažnyčiai, pavyzdžiui, indėlis į bažnyčios statybą. “Bažnyčia Lietuvoje atsieta nuo valdžios” - sako ateistai. Taip, bet lygiai taip atsieti ir sporto klubai, teatrai, universitetai, viešosios įstaigos, asociacijos ir dar daug kas - ir nepaisant viso šito, jos gali gauti ir gauna paramą iš valdžios.

Tiesiog valstybėje nėra galimybių investuoti pinigus taip, kad būtų gerai visiems. Štai Vakarinis Vilniaus aplinkkelis bus žalingas visai greta jo gyvenantiems (triukšmas, smarvė), naudingas daugumai vilniečių, tuo tarpu koks klaipėdietis juo gal niekad gyvenime nepravažiuos. Taip su bet kuriomis kitomis valstybės išlaidomis: Žalgirio arena reikalingiausia kauniečiams, krepšinio gerbėjams ir/ar Kauno “Žalgirio” fanams (”antrojoje religijoje” juk esame dar labiau susiskaldę, nei pirmojoje…). Ką jau kalbėti apie tiesiogines išmokas: pensijos reikalingos visų pirma pensininkams, “vaiko pinigai” - tėvams, bedarbio pašalpos - nedirbantiesiems.

Taip ir su bažnyčiomis: ne visi ten eina, bet tam tikra žmonių dalis eina, ir šie žmonės - taip pat Lietuvos piliečiai. Iš ateistų pozicijos bažnyčią galima traktuoti kaip vietą, kur žmonės įdomiai praleidžia sekmadienius (kai kiti analogiškai pramogauja teatre ar sporto arenoje). Dalis bažnyčių lankytojų - socialiai remtini. Kiti - moka mokesčius, kaip ir likę piliečiai.

Pagal Lietuvos įstatymus remiama ne vien Romos katalikų bažnyčia, bet ir kitos tradicinės religinės bendruomenės. Viskas teisinga tol, kol parama, gaunama bendruomenės, prilygsta jos svarbai valstybėje - ir nemanau, kad šiuo metu Lietuvoje tas yra pažeista.

Beje, senųjų bažnyčių remontas naudingas ne vien jas lankantiems. Tai yra kultūros vertybės, pritraukiančios į šalį turistus (taigi, ir pinigus). Štai Vilniaus senamiestyje tiek bažnyčių tikintiesiems nebereikia - tą pripažįsta pati Romos katalikų bažnyčia. Ne visos jos ir veikia, o veikiančiose net sekmadieninėse mišiose būna laisvų vietų. Tačiau tuos “gotikos ir baroko perlus” išsaugoti svarbu ne dėl tikinčiųjų. Todėl, pavyzdžiui, Bernardinų ansamblio rekonstrukciją remia net Europos Sąjunga.

Skaityti toliau ‘Kada bus naujas bažnyčios ir ateistų santykis?’ »

Milžiniško apvaliojo stadiono šonas ir trigubi vartai su keturiais skersiniais. Žaidėjai pasklidę po visą aikštę - vienu metu kiekvienoje komandoje jų žaidžia net po 18.

Turbūt visi žinote, kas yra futbolas ir dauguma žinote, kad Amerikoje futbolas atrodo visai kitaip, o tai, ką futbolu vadina europiečiai, ten yra “sokeris”. Bet futbolų pasaulyje yra ir daugiau. Štai Australijoje populiariausias australiškasis futbolas, smarkiai besiskiriantis nuo mums įprasto.

Visų pirma, australiškasis futbolas žaidžiamas apvaliame kriketo stadione. Vartus čia atstoja keturi stulpai. Pataikius kamuoliu tarp dviejų centrinių stupų skiriami 6 taškai, o pataikius tarp vieno centrinių ir vieno šoninių stulpų - 1 taškas.

Stebėjau Australiškojo futbolo lygos finalą tarp Collingwood ir St. Kilda komandų. Gal nustebsite, bet australiškojo futbolo finalai - lankomiausi pasaulyje bet kokio komandinio sporto nacionalinės lygos mačai. Tolokai už nugaros lieka Anglijos futbolo Premier lyga ar Vokietijos Bundeslyga, NBA ar NHL, štai ir pastarąjį finalą Melburno stadione regėjo per 100 000 žiūrovų.

Prasidėjus rungtynėms aikštelę užplūdo žaidėjai. Nuošalės australiškame futbole nėra, tad futbolininkai iškart pasklido po visą stadioną. Kamuolį čia galima ir spardyti, ir gaudyti rankomis. Pagavęs į žemę nespėjusį atsimušti kamuolį žaidėjas šaukia “Mark” ir gauna teisę jį niekieno netrukdomas spirti toliau.

Kitu atveju (jei nebuvo “Mark”), varžovai gali bandyti žaidėją su kamuoliu pargriauti (kaip regbyje) - tačiau kadangi australiškieji futbolininkai gerokai labiau prasisklaidę, grumtynės buvo retos, nes paprastai kamuolį gavęs žaidėjas jį pasuodavo tolyn anksčiau, nei spėdavo pribėgti varžovai. Būtent iš tokių pasų susidėjo didžioji rungtynių dalis.

Tai buvo 2010 m. finalo paskutinės lemiamos rungtynės (pirmosios pasibaigė lygiosiomis, tad prireikė antrų). Tačiau taškas į tašką jos nevyko. Collingwood nuo pat pražių išsiveržė į priekį, o St. Kildai nesisekė: pavydavo uždirbti tik “provarčius” (t.y. vieną tašką už spyrį tarp šoninių stulpų). Iš komantatoriaus tono buvo aišku, kad šiame sporte tuo taškeliu nelabai džiaugiamasi. Ypač kai per plauką neuždirbti 6 taškai. Bet pats “paguodos taško” skyrimas už “beveik pataikymą” įdomus ir komandiniame sporte bene unikalus sprendimas.

Į galą St. Kilda įsivažiavo, bet buvo vėlu. Pelniusi 7 įvarčius ir 10 provarčių ji surinko 52 taškus, o Collingwood su atitinkamai 16 ir 12 - net 108.

Beje, populiariausias Australijos sportas iki 1990 m. buvo dar lokalesnis - jo aukščiausia lyga tada buvo tik Viktorijos valstijos lyga. Iki šiol iš 18 klubų net 10 namų rungtynes žaidžia Viktorijos valstijos sostinėje Melburno mieste ar jo priemiesčiuose. Ir Collingwood, ir St. Kilda, susitikę mano matytame finale - taip pat Melburno klubai.

Yra reginčių Europos Sąjungą kaip alternatyvą atskirų jos šalių nacionalizmui. Bet šiandien parodomasis nacionalizmas pačios Sąjungos atžvilgiu jau pasiekė tokį lygį (ypač vakarų Europoje), kad panašus atskirų valstybių narių "vėliavų mojavimas" kartais ten atrodytų juokingai. O svarbiausia - tas euronacionalizmas dažnai neleidžia priimti daugumai Sąjungos gyventojų naudingiausių sprendimų.

Paklaustas, kuo skiriasi nacionalizmas nuo patriotizmo, interneto forume vienas JAV pilietis atsakė taip:

“Patriotas (bet ne nacionalistas) yra tas, kuris važinėja “Chevrolet”.

Nacionalistas (bet ne patriotas) yra tas, kuris važinėja “Toyota”, bet ant galinio buferio užsiklijuoja lipduką su JAV vėliava.”

Apibrėžimas supaprastintas, bet gana taikliai atskiriantis dvi rūpesčio savo gimtine formas: tikrą ir parodomąją. Ta parodomoji forma pastaruoju metu įsivešėjo Europoje. Ne, ne atskirose jos valstybėse - perdėtas mojavimas šalių vėliavomis seniai nebepopuliarus. Šitoks nacionalizmas paplito Europos Sąjungos mąstu. Taip, nacionalizmas: nacionalizmui nebūtina viena kalba ar kultūra. Kaip ir Kinijoje, JAV ar Indijoje kalbų ir kultūrų - gausybė, bet vieningas nacionalizmas yra.

Europos Sąjunga XX a. viduryje gimė kaip bemuitė erdvė, turėjusi tiesiog supaprastinti prekybą. Vėliau jos galios vis plėtėsi, ir tik retais atvejais po referendumų. Dažnai - valstybių narių sprendimais, bet dar dažniau tiesiog taip nusprendus Europos teisingumo teismui. Šis teismas vis plačiau ir plačiau aiškino tarpvalstybinių ES steigimo sutarčių nuostatas, vis didesnę ir didesnę galią suteikė Europos Sąjungos institucijoms ir mažesnę paliko šalims. Daugybę jo sprendimų skaitydamas suvoki, kad ES steigimo sutartis kadaise pasirašę valstybių politikai tikrai neturėjo omeny to, ką nusprendė teismas, tas jų sutartis aiškindamas.

Centro kultūrą ir vertybes teismas, be kita ko, primeta periferijai, uždrausdamas mažosiose ES šalyse daryti tai, kas didžiosiose šalyse nepriimtina, ir atvirkščiai. Siekis, kad daugiatautės valstybės mažumos kuo labiau asimiliuotųsi su dauguma  - būdingas nacionalizmui.

Europos Sąjunga (dar) nėra viena federacinė valstybė, bet ne vienoje vietoje ES narės turi mažiau laisvės, nei JAV valstijos. Ypač jos nepaliekama simbolinėse srityse - net jei tos sritys ir bereikšmės. Štai automobilių numeriai: ES jie visose šalyse privalo būti vieno formato, su dvylika ES vėliavos žvaigždžių ant mėlynos juostos kairėje. Tuo tarpu JAV kiekviena valstija turi skirtingo dizaino numerius (be jokių Amerikos vėliavų).

Kitų vienos valstybės simbolių Europos Sąjungoje taip pat trokštama: pavyzdžiui, pagrindinį Sąjungos dokumentą primygtinai norėta pavadinti “Konstitucija”, jos teisės aktus - “Įstatymais”, o vadovą - “Prezidentu”. Šią idėją privalomuose referendumuose atmetė Nyderlandų bei Prancūzijos gyventojai (kitos šalys nebalsavo, o Lietuvos Seimas pasiūlymą priėmė pas pirmasis). Tai darsyk įrodė, jog euronacionalistų (kurių daug tarp politikų) ir Europos gyventojų nuomonės sutampa ne visada - tad referendumų Europos Sąjungos klausimais paprastai vengiama. Prie kiekvienos ES šalies ambasados užsienyje plazdanti, prie kiekvieno ES pinigais paremontuoto kelio ištapyta Sąjungos vėliava - kitas svarbus simbolis (kiek trispalvių kasdien regėtume Lietuvoje, jeigu po vieną būtų nupiešta prie bet ko, ką nors truputėlį parėmė mūsų valdžia iš biudžeto?).

Ir pagaliau vieninga valiuta euras. Tik šitas simbolis turi ir ekonominę reikšmę. Dabar, kai yra trimituojančių apie būsimas euro laidotuves, tuo netikiu. Ne todėl, kad manyčiau, jog euro krizė nėra gili. Tiesiog Europos Sąjungos institucijose yra per daug euronacionalistų, kad euras būtų iš esmės susilpnintas - net jeigu visa ekonominė situacija to maldaute maldautų. Todėl visuomet bus ieškoma išeičių, kad ir kiek kainuosiančių Europos valstybėms, kurios tokius ES simbolius, kaip vieninga valiuta, išlaikytų.

Yra šlovinančių ES kaip visiškai naujos kokybės taikų politinį darinį. Bet santykiuose su didžiosiomis valstybėmis šiandieninė Europos Sąjunga tikrai nėra vienybės nešėjas. “Ekonomiškai aplenkti Jungtines Valstijas” - skambėjo viena Sąjungai keliamų užduočių. Norima ir euro, kaip atsvaros doleriui, ir vieningų ES karinių pajėgų, kaip atsvaros JAV dominuojamam NATO. Kokia iš to reali nauda, ar tos naudos nenusveria kaštai ir rizika - kalbama rečiau. Juk “Aplenkti Ameriką” daugybei vakarų Europos politikų atrodo didžiulė nauda savaime: kaip “Aplenkti Britaniją” nacionalistinės prieškario eros vokiečiams.

Aišku, ir paties Sąjungos buvimo euronacionalistai nekvestionuoja, jie niekad nesutiktų su ES galių mažinimu. Juk kuo daugiau galių turinti Europos Sąjunga jiems irgi yra nauda savaime.

Ir pabaigai linksmesnis nutikimas: kai lankiausi Briuselyje, po dienos žvalgymosi į transparantais su lozungais apkabinėtus milžiniškus ES institucijų pastatus, staiga gatvėje garsiai nuskambėjo Europos Sąjungos himnas. Pasirodo, jį mušė… bažnyčios varpai.

Argumentai už turto mokestį, kuriuos girdėjau, turto mokesčiu bando spręsti problemas, kurios iš tikro turėtų būti sprendžiamos kitur.

Vieni sako: “Daug turto yra įgyta neteisėtai, šitaip jis bus irgi apmokestintas”. Keista, jei kažkas mano, kad pajamų mokesčio išvengti lengva, o turto - ne. Iš tikrųjų yra kaip tik atvirkščiai. Automobiliai, jachtos ar lėktuvai bus registruojami užsienyje (jau ir dabar taip daroma dėl kitų mokesčių, bet tai taps masiškesniu reiškiniu), o apie visokius deimantus ar brangius paveikslus valdžia nežino ir nežinos. Tie, kas nekilnojamąjį turtą laiko ne kaip savo namus, o kaip investiciją ar poilsio vietą taip pat neskausmingai gali “išplukdyti” (ir “išplukdys”) šiuos pinigus iš Lietuvos. Galiausiai turto mokestis labiausiai prislėgtų pečius tų, kurių turtas kaip tik įgytas teisėtai. Su neteisėtu elgesiu reikia kovoti kitomis priemonėmis.

Kiti turto mokesčio gynėjai kalba panašiai: kritikuoja, kad koks nors turtas įsigijimo metu neapmokestinamas. Vieniems nepatinka paveldėjimas, kitiems palūkanos, tretiems spekuliacija nekilnojamuoju turtu ar koks kitoks dabar neapmokestinamas turto gavimo būdas. Čia jau teiginyje yra argumentacijos klaida: jei blogai, kad turtas įsigijimo metu neapmokestinamas, tai reikia jį ir apmokestinti būtent įsigijimo metu (t.y. pajamų, ne turto mokesčiu).

Daugumai Lietuvos žmonių geriausias - jų gimtas miestas ir net rajonas

Ar vilnietis kaltas dėl to, kad jis - vilnietis? Kad jo šeima gyvena Vilniuje dar nuo to laiko, kai naujųjų miegamųjų rajonų nė projektuose nebuvo? Pagal dabartinius pasiūlymus atrodo, kad - tikrai taip.

Prabanga yra įgijama, jos specialiai siekiama. Tai yra dalykai, kuriuos, turėdami galimybę, įsigytų ir naudotų daug žmonių. Pavyzdžiui, gal jūs pats nepirktumėte ir/ar neįpirktumėte dvigubai didesnio televizoriaus ar naujesnio automibilio, bet jei būtų pigi galimybė, ar jei turėtumėte labai daug pinigų, labai tikėtina, iškeistumėte saviškius į tokius.

O su namų vieta yra visiškai kitaip. Nors būtent vieta labai smarkiai lemia nekilnojamojo turto vertę. Daugybei žmonių būtent ta vieta, kur jie gyveno iki tol, yra brangiausia. Statistika rodo, kad net tame pačiame mieste keldamiesi į naują būstą žmonės dažniausiai pasilieka savame rajone. T.y. Antakalnyje užaugę vilniečiai perka butą ar namą Antakalnyje, fabijoniškiečiai - Fabijoniškėse ar Perkūnkiemyje, ir t.t. Gal net nustebtumėte sužinoję, kokios gajos šios tendencijos Lietuvoje ir jos miestuose. Jei žmogus praturtėjo, naujas jo butas bus naujos statybos name, moderniau įrengtas - šių savybių visuma išties siejama su prabanga. Bet vieta - nebe prabangos klausimas ir todėl tik mažuma turtingų vilniečių gyvena Senamiestyje, ir tik dalis turtingų lietuvių gyvena Vilniuje.

Ką jau kalbėti apie skirtingus miestus. Jei turite darbą ir šeimą Klaipėdoje, matyt nevažiuosite gyventi į Vilnių vien dėl to, kad taip “prabangiau”. Turėdami pinigų provincijos gyventojai statosi prabangius namus savo miestuose - tą lengva suprasti išvydus tokių namų rajonus aplink visus didmiesčius. Tik kad tokie namai su pirtimis, baseinais ir svečių nameliais pagal esamus NT mokesčio pasiūlymus gali nebūti laikomi prabangiais (ir neapmokestinami), kai daug prasčiau įrengtas senas nutriušęs butas Vilniuje bus.

Gyvenamosios vietos gerumą labiau nei ką kitą lemia įpratimas ir tai - reliatyvu

Ar Šnipiškių lūšnos prabangios? Ar norėtų į tokią persikelti gyventi nors vienas turtingas Lietuvos žmogus?

Tokių rajonų gyventojai negalėjo tarti savo žodžio, kai aplink juos politikai ir verslininkai sumanė kurti miesto centrą. Daugybė jų (ar jų šeimos narių) ten gyvena nuo tų laikų, kai tai tebuvo skurdus Vilniaus priemiestis. Jis ir dabar toks pats skurdus, o šalia esantys dangoraižiai daugybei gyventojų neaktualūs. Bet vieta jiems buvo ir yra svarbi emociškai ir dėl įpratimo - nes ten jie gimė, užaugo, ten gyventi įpratę ir prie tos vietos prisirišę. Būtų gimę ir užaugę kitur - būtų prisirišę prie tos kitos vietos, bet dabar yra kaip yra. Tie, kieno prisirišimas nebuvo stiprus, jau seniai savo medinius namelius pardavė. Tas pats ir Senamiestyje bei kituose “prabangiuose” Vilniaus rajonuose, kurie tokiais tapo tik pastarajame dešimtmetyje - o daugybė gyventojų ten namus turi nuo kur kas senesnių laikų.

Prisirišimas yra ne vien emocinis, bet ir patogumo dėl įpratimo klausimas. Priemiesčių gyventojui nesuprantama, kaip gyventi ten, kur ne visada yra galimybė prie namų pastatyti mašiną, už sienos garsiai švenčia kaimynai, o šildymo pats reguliuoti negali; o Senamiesčio gyventojas gal išvis neturi teisių ir automobilio, nes daug kur gali nueiti pėsčias ar nuvykti dviračiu. Dažnas gyventojas prie savo rajono prisitaikęs ir kitais atžvilgiais: į artimą mokyklą eina jo vaikai, ir pan. Kiekviena vieta turi pliusų ir minusų - ir minusai, prie kurių esi pratęs, nėra tokie skausmingi. Tą akivaizdžiai įrodo žmonių polinkis likti gyventi savo rajone. Atimti šį svarbų patogumą iš žmonių, kai jis valstybei papildomai nekainuoja - neprotinga.

Prisirišimas prie gyvenamosios vietos - labai svarbus ir socialiniu požiūriu. Jis palaiko bendruomenes, stabdo emigraciją. Išvytas iš savo gimtųjų namų (kitaip nepavadinčiau bet kokiai ekonominei logikai prieštaraujančios galimybės būti priverstam mokėti mokesčius, lygius 100% ar daugiau mano mėnesinių pajamų), kaip jau rašiau, ne ieškočiau sau naujų kokiame miegamajame rajone, o iš viso palikčiau šalį. Lietuva netektų dar vieno pajamų ir kitus mokesčius mokančio, sveiko dirbančio asmens - ir vien dėl valdžios veiksmų, nes šiaip emigruoti neketinu.

Prabanga šiandien matuojama ne turtu, o vartojimu

Dar daugiau - šiais laikais prabanga matuojama nebe turtu, o vartojimu. Seniai praėjo tie amžiai, kai koks bajoras galėdavo paveldėti rūmus ir tie rūmai ilgą laiką išlikdavo prabangūs. Šiandienos turtingi žmonės drabužius keičia neįtikėtinai dažnai (mados praeina), greitai senstančią techniką kas metus ar, rečiausiai, kelis, o baldus ir automobilius - nedaug rečiau. 1990 - 1995 m. statyti didžiuliai plytiniai namai didmiesčių priemiesčiuose, jei tik verslo fortūna nuo jų savininkų paskui nusisuko, šiandien toli gražu nebeatrodo prabangiai - greičiau niūriai. Prabangą XXI amžiuje reikia nuolat palaikyti.

Tai - dar viena priežastis, kodėl turto mokestis yra žalingas ir nepamatuotai prislėgtų visai ne tų žmonių pečius. Juk, kaip jau esu rašęs, siekiant tikslų, kurių juo oficialiai siekiama (”apmokestinti prabangą”), reikėtų labiau apmokestinti tam tikrą vartojimo dalį (prabangesnes prekes ir paslaugas didesniu PVM mokesčio tarifu). Kadangi prabangų gyvenimo būdą siekiantys palaikyti žmonės neišvengiamai nuolat pirks prabangias prekes/paslaugas, jiems teks mokėti tokius mokesčius.

Žmogaus galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo pajamų, o ne turto (nes dalis turto, pvz. nekilnojamasis, yra mažai likvidi ir nedaloma, ir kasmet “atkabinti” jo dalį mokesčiams sumokėti neišeina). O žmogaus gyvenimo prabanga labiausiai priklauso nuo jo išlaidų (vartojimo) - ne nuo pajamų ir ne nuo turto. Šitą visuomet privalo turėti omenyje bet kokios mokesčių sistemos kūrėjai. 

Kaip dar prieš keliasdešimt metų teigė ekonomistas Laferis (žr. “Laferio kreivė”, angl. “Laffer curve”), jei žmonės bus priversti mokėti didesnius mokesčius, nei tam tikra jų pajamų dalis, valstybės surenkama mokesčių suma tik mažės, ir galiausiai nebus surenkama nieko (kas ilgą laikotarpį išgyventų, atiduodamas valstybei 100% ir daugiau pajamų?).

Mano amžiną atilsį senelis po Antrojo pasaulinio karo dalyvavo sugriauto Vilniaus senamiesčio atstatyme. Tuo metu dauguma pastatų tebebuvo sugriauti ir niekam nereikalingi. Atstačiusiems pastatus valdžia skyrė juose butus. Viename tokių butų dabar gyvenu aš.

Anais laikais niekas pagalvoti nebūtų galėjęs, kad Senamiestis bus populiari vieta. Tai tebebuvo apgriuvusių, avarinių namų rajonas ir dauguma žmonių su mielu noru laukė siūlymų išsikraustyti į miegamuosius rajonus, vis statomus vakariniame miesto pakraštyje. Siūlė išsikraustyti ir mano šeimai, bet visada likome Senamiestyje. Esu penktosios kartos vilnietis. Lietuvis, tų nedaugelio Vilnijos lietuvių palikuonis. Visada atrodė tinkamiausia vieta gyventi Senamiestyje, nepaisant nepatogumų - mažų kiemų, silpno šildymo ir didelių mokesčių už jį. Be to, į šį butą buvau atvežtas iš gimdymo namų, čia užaugau, baigiau mokyklą, universitetą, pradėjau dirbti - visas mano gyvenimas čia prabėgo.

Tik štai išgirdau apie įstatymų siūlymus, kurie mane iš mano namų išvytų. Kitaip ir negalėčiau pavadinti siūlymo uždėti 1% turto vertės “prabangos mokestį” ant nekilnojamojo turto, kurio vertė didesnė nei 1 milijonas litų. Nežinau, kokia tiksliai mano buto vertė - niekada neketinau jo parduoti ir nesidomėjau. Bet išmanydamas rinką manau, kad daug butų Vilniaus Senamiestyje šią vertę viršytų. 1% nuo 1 milijono - jau yra 10 000 litų per metus, arba beveik 1 000 litų per mėnesį. Jei vertė bus paskaičiuojama didesnė - bus dar daugiau (nuo 2 milijonų - jau 2000 Lt, arba daugiau, nei vidutinis atlyginimas).

Tai - man nepakeliama našta. Čia ne keliasdešimties litų dydžio papildomas pajamų mokestis ar pensijos sumažinimas. Įvedus tokį turto mokestį, labai tikėtina, kad visi mokesčiai kartu paėmus sudarytų 100% ar daugiau mano pajamų. T.y. tiesiog tektų atiduoti valstybei visas savo pajamas ir dar daugiau. Juk dar yra ir pajamų mokesčiai, dideli mokesčiai už butą (šildymą, vandenį, elektrą, bendrijai).

Jei mano butas būtų įvertintas, tarkime, 1 010 000 litų, tai turėčiau mokėti beveik 1000 litų per mėnesį - kai tuo tarpu tas, kurio butas įvertintas 990 000 litų, nemokėtų nieko. Iš viso, kaip pripažįsta valdžia, iš tokio neteisingo ir nelygaus mokesčio tebūtų surinkta 17 000 000 litų (labai maža suma lyginant su biudžetu, nes apmokestinamo turto nedaug), kurių dalį dar tektų skirti mokesčio administravimui. Vilniaus Senamiestis būtų atimtas iš senųjų jo gyventojų. Juk butas čia dažnai kainuoja brangiau už tikrai ištaigingą namą su baseinais ir pirtimis kur nors šiaurės rytų Lietuvoje. Ar todėl jis prabangesnis? Nemanau. Štai praėjusią žiemą temperatūra viename mano buto kambarių buvo nukritusi iki +7 laipsnių.

Prabangos mokesčius, mano nuomone, galima įvesti, tačiau tai turėtų būti vartojimo mokesčiai, o ne turto. T.y. PVM tarifas turėtų skirtis kiekvienos kategorijos “paprastoms” prekėms ir “prabangioms” prekėms. Taip būtų ir lengviau apskaityti - juk niekas nesutikrins, kas turi dėžutėje brangius deimantus, tuo tarpu lengva skaičiuoti didesnį PVM nuo, pavyzdžiui, patiekalo restorane kainos, viršijančios 20 litų. Tie, kas nori valgyti prabangiuose restoranuose, šito neišvengtų. O tie, kas, nors uždirba sąlyginai daug, tačiau, pavyzdžiui, turi išlaikyti dideles šeimas, ir todėl vis tiek perka dažniausiai būtinąsias, o ne prabangos prekes, nebūtų apkrauti papildomais mokesčiais (kaip, tarkime, progresinių pajamų mokesčių atveju). Tokį prabangos mokestį paprasta įvesti paslaugoms (juk nevažiuosi valgyti į restoraną Lenkijoje). Deja, po įstojimo į Europos Sąjungą prekėms jį būtų galima įvesti tik visos ES mąstu, nes kitu atveju prabangos prekės tiesiog būtų atsivežamos iš kitų Šengeno šalių - juk muitinių nebėra.

Todėl, kaip skelbia straipsnio antraštė, jei viskas klostysis pagal dabar pateiktus įstatymų siūlymus, viešai pasižadu emigruoti, nes, deja, nors ir esu kantrus žmogus, nelinkęs piktintis valdžia ir suprantantis, kad Lietuvos ekonominė padėtis nekokia, Lietuvoje pasijusčiau nebepageidaujamas. Nenorėčiau gyventi valstybėje, kuri be pagrįstos priežasties būtų išvijusi mane iš ten, kur gimiau ir užaugau. Juk prisirišimas prie gimtosios vietos amžiais buvo graži lietuvių tradicija.

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gyvusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai - Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune - Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 - 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių - Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų - kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui - dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Skaityti toliau ‘Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui: 1990 - 2000 metai’ »

Savaitgalį buvau viename paskutinių Keistuolių teatro spektaklių “Taisyklė nr. 1, arba sapnuoti Vilnių draudžiama”. Spektaklis skirtas parodyti Vilnių per pirmąsyk čia atvykstančios mergaitės akis.

Spektaklis nutrauktas rodyti matyt ir todėl, kad čia atvaizduojamas Vilnius įstrigęs kokiuose 1999 metuose. Vaizdinys - nostalgiškas. Net nuostabu, kiek daug dalykų per dešimtmetį pasikeitė. Juk kurdami vaidinimą Keistuoliai nežinojo, kas liks, o kas pasikeis, temos parinktos atsitiktinai.

Spektaklyje nuolat kartojamas Petro Cvirkos stotelės pavadinimas jau pasikeitė net du kartus (į Islandijos, paskui - Centro poliklinką). McDonald’s pardavėją vaidinanti aktorė kelissyk pamini, kad McDonald’s yra “vaikų restoranas” - o juk būtent taip save rinkoje pozicionavo šis pasaulinis tinklas greitai po atėjimo į Lietuvą. 

Tarp atvaizduojamų stereotipinių vilniečių - nūnai nebeaktualios “megztosios beretės” ir komunistinių veikėjų našlės. Užtat dabar turime naujus “sluoksnius” - anarchistus, kraštutinius kairiuosius, daug labiau į visuomenės akiratį pateko ir skinai…

Jei toks spektaklis būtų kuriamas šiandien, matyt, neišvengiamai ten figūruotų ir Akropolis bei didieji prekybos centrai, “nekomercinio” kino teatrai.

Bet režisierius ir aktoriai pasirinko neadaptuoti spektaklio, nepaisant to, kad spektakliai, priešingai nei knygos ar filmai - viena lengviausiai prie šiandieninių realijų “pritempiamų” meno formų.

Toks sprendimas įdomus: netikėtai atrodė disonansas tarp to, kad viskas kuriama (vaidinama) čia ir dabar, scenoje, bei to, kad atvaizduojamas toks jau pasenęs, bet tuo pačiu dar ne istorinis, dar visų prisimenamas, laikmetis. Atvaizduojamas ne iš vaizduotės, kaip kokie masiškai statomi Šekspyro kūriniai, bet išlaikant tą gyvą ryšį su laikmečiu: juk spektaklis pradėtas vaidinti būtent tada, prieš gerą dešimtmetį.

Lietuviai turi tradiciją lėktuvui nusileidus paploti pilotui.

Graži tradicija. Yra sakančių, esą ji kvaila: girdi, Vakaruose taip žmonės nedaro, nedarykime ir mes.

Bet tai yra kultūrinė tradicija, ji nėra ir negali būti savaime bloga, nei gera. Ji tiesiog yra kai kas, kas skiria mus nuo kitų tautų. Čia - ne ekonominiai ar technologiniai skirtumai, todėl “atsilikimas” čia neįmanomas - yra skirtingos tradicijos ir tai žavu.

Štai Londonas didžiuojasi savo policininkų šalmais, juodaisiais taksi ar dviaukščiais autobusais. Jei tokios tradicijos būtų išlikusios pas mus, atsirastų daug balsų šaukiančių: “Naikinkime šias runkelių tradicijas, tebūnie kaip Vakaruose, perkame modernius taksi, autobusus, pareigūnų aprangą”.

O Londone šie dalykai tik kuria šalies savitumą, įvaizdį, taigi, ir turizmo pajamas. Tuo džiaugiasi ir patys britai, ir turistai.   Plojimai lėktuve todėl gali būti puikus pirmas įspūdis apie šalį, išskiriantis Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos šalių. Tai, ką turistas pamato ir išgirsta vos atvykęs į naują kraštą, dažnai jam įsidėmi labiausiai. O kultūriniai skirtumai turistus žavi.

Esu skaitęs interviu su vienu krepšininku iš Amerikos, žaidusiu Lietuvoje. Jis pasakojo, kad kai nusileido Vilniuje ir išgirdo keleivių plojimus, jam tai paliko didelį įspūdį. Privertė susimąstyti, kad kiekvienas darbas svarbus ir gerbtinas, ypač piloto. Ne vien sportininko ar teatro aktoriaus, kuriems įprasta ploti ir JAV.

Sportininkams ir aktoriams ir toliau visi Lietuvoje ploja - nes juk taip “normalu”, taip daro ir Vakarų Europa…

Kažkodėl pas mus klesti nuomonė, kad verta saugoti tik senąsias kultūrines tradicijas. Tačiau dauguma tokių tradicijų gali būti išsaugotos tik muziejišku lygiu. Juk niekas nebedainuos sutartinių nuimdamas derlių, kai yra kombainai. O koncertuose tos sutartinės tėra muziejiniai eksponatai - nes juk ne tokiam atlikimui jos sukurtos.

Svarbesnės yra tokios tradicijos, kurios tebegali būti aktualios ir šiandien. Jos nėra mažiau autentiškos. Juk nei sutartinės, nei kryždirbystė, nei cepelinai neatsirado kartu su lietuvių tauta - viskas vystėsi ilgainiui kintant pasauliui. Kryžius drožti ėmėme tik tapę krikščionimis, cepelinus gaminti - kai iš Amerikos buvo parvežtos bulvės…

Plojimas pilotui lėktuvuose - viena tokių ir dabar aktualių, panaudojamų tradicijų. Tad saugokime tai, ką turime ir galime išsaugoti. Ekonomiškai atsiliekame nuo Vakarų, tačiau tai nereiškia, kad turime atsisakyti savo tradicijų. Juk tradicijos ekonomikos nesmukdo - kaip tik priešingai, jas turėdami šiame domėjimosi kitomis kultūromis amžiuje tampame tik įdomesni užsieniečiams.