Mintys

Mano amžiną atilsį senelis po Antrojo pasaulinio karo dalyvavo sugriauto Vilniaus senamiesčio atstatyme. Tuo metu dauguma pastatų tebebuvo sugriauti ir niekam nereikalingi. Atstačiusiems pastatus valdžia skyrė juose butus. Viename tokių butų dabar gyvenu aš.

Anais laikais niekas pagalvoti nebūtų galėjęs, kad Senamiestis bus populiari vieta. Tai tebebuvo apgriuvusių, avarinių namų rajonas ir dauguma žmonių su mielu noru laukė siūlymų išsikraustyti į miegamuosius rajonus, vis statomus vakariniame miesto pakraštyje. Siūlė išsikraustyti ir mano šeimai, bet visada likome Senamiestyje. Esu penktosios kartos vilnietis. Lietuvis, tų nedaugelio Vilnijos lietuvių palikuonis. Visada atrodė tinkamiausia vieta gyventi Senamiestyje, nepaisant nepatogumų - mažų kiemų, silpno šildymo ir didelių mokesčių už jį. Be to, į šį butą buvau atvežtas iš gimdymo namų, čia užaugau, baigiau mokyklą, universitetą, pradėjau dirbti - visas mano gyvenimas čia prabėgo.

Tik štai išgirdau apie įstatymų siūlymus, kurie mane iš mano namų išvytų. Kitaip ir negalėčiau pavadinti siūlymo uždėti 1% turto vertės “prabangos mokestį” ant nekilnojamojo turto, kurio vertė didesnė nei 1 milijonas litų. Nežinau, kokia tiksliai mano buto vertė - niekada neketinau jo parduoti ir nesidomėjau. Bet išmanydamas rinką manau, kad daug butų Vilniaus Senamiestyje šią vertę viršytų. 1% nuo 1 milijono - jau yra 10 000 litų per metus, arba beveik 1 000 litų per mėnesį. Jei vertė bus paskaičiuojama didesnė - bus dar daugiau (nuo 2 milijonų - jau 2000 Lt, arba daugiau, nei vidutinis atlyginimas).

Tai - man nepakeliama našta. Čia ne keliasdešimties litų dydžio papildomas pajamų mokestis ar pensijos sumažinimas. Įvedus tokį turto mokestį, labai tikėtina, kad visi mokesčiai kartu paėmus sudarytų 100% ar daugiau mano pajamų. T.y. tiesiog tektų atiduoti valstybei visas savo pajamas ir dar daugiau. Juk dar yra ir pajamų mokesčiai, dideli mokesčiai už butą (šildymą, vandenį, elektrą, bendrijai).

Jei mano butas būtų įvertintas, tarkime, 1 010 000 litų, tai turėčiau mokėti beveik 1000 litų per mėnesį - kai tuo tarpu tas, kurio butas įvertintas 990 000 litų, nemokėtų nieko. Iš viso, kaip pripažįsta valdžia, iš tokio neteisingo ir nelygaus mokesčio tebūtų surinkta 17 000 000 litų (labai maža suma lyginant su biudžetu, nes apmokestinamo turto nedaug), kurių dalį dar tektų skirti mokesčio administravimui. Vilniaus Senamiestis būtų atimtas iš senųjų jo gyventojų. Juk butas čia dažnai kainuoja brangiau už tikrai ištaigingą namą su baseinais ir pirtimis kur nors šiaurės rytų Lietuvoje. Ar todėl jis prabangesnis? Nemanau. Štai praėjusią žiemą temperatūra viename mano buto kambarių buvo nukritusi iki +7 laipsnių.

Prabangos mokesčius, mano nuomone, galima įvesti, tačiau tai turėtų būti vartojimo mokesčiai, o ne turto. T.y. PVM tarifas turėtų skirtis kiekvienos kategorijos “paprastoms” prekėms ir “prabangioms” prekėms. Taip būtų ir lengviau apskaityti - juk niekas nesutikrins, kas turi dėžutėje brangius deimantus, tuo tarpu lengva skaičiuoti didesnį PVM nuo, pavyzdžiui, patiekalo restorane kainos, viršijančios 20 litų. Tie, kas nori valgyti prabangiuose restoranuose, šito neišvengtų. O tie, kas, nors uždirba sąlyginai daug, tačiau, pavyzdžiui, turi išlaikyti dideles šeimas, ir todėl vis tiek perka dažniausiai būtinąsias, o ne prabangos prekes, nebūtų apkrauti papildomais mokesčiais (kaip, tarkime, progresinių pajamų mokesčių atveju). Tokį prabangos mokestį paprasta įvesti paslaugoms (juk nevažiuosi valgyti į restoraną Lenkijoje). Deja, po įstojimo į Europos Sąjungą prekėms jį būtų galima įvesti tik visos ES mąstu, nes kitu atveju prabangos prekės tiesiog būtų atsivežamos iš kitų Šengeno šalių - juk muitinių nebėra.

Todėl, kaip skelbia straipsnio antraštė, jei viskas klostysis pagal dabar pateiktus įstatymų siūlymus, viešai pasižadu emigruoti, nes, deja, nors ir esu kantrus žmogus, nelinkęs piktintis valdžia ir suprantantis, kad Lietuvos ekonominė padėtis nekokia, Lietuvoje pasijusčiau nebepageidaujamas. Nenorėčiau gyventi valstybėje, kuri be pagrįstos priežasties būtų išvijusi mane iš ten, kur gimiau ir užaugau. Juk prisirišimas prie gimtosios vietos amžiais buvo graži lietuvių tradicija.

Viskas prasidėjo 1990 m. kovo 11 d., o gal seniau, kai gimė Sąjūdis. Neregėta tautos vienybė, kai stovėjome Baltijos kelyje ar šimtatūkstantiniuose mitinguose davė vaisių. Paskelbta nepriklausomybė. Jaunai šaliai teko ištverti Rusijos blokadą, kuomet trūko benzino ar karšto vandens, Medininkų žudynes ir pagaliau 1991 m. Sausio 13 d. puolimą, kai žuvo 13 beginklių lietuvių, gyvusių svarbiausias Vilniaus vietas. Tuomet atėjo Islandijos pripažinimas, paskui kiti, ir galiausiai 1991 m. nenusisekęs pučas Maskvoje, liepsnojantys balti Rusijos valdžios pastatai - Sovietų Sąjunga žlugo negrįžtamai.

Mus jaudino tolimi karai ir galimybė užsidirbti

Vieno pirmųjų Lietuviškos mafijos "tėvų"Henriko Daktaro rūmai Užliedžiuose prie Kauno buvo tikras idealas dažnam dešimtojo dešimtmečio pradžioje praturtėjusiajam. Nesvarbu, doram verslininkui ar nusikaltėliui. Tik žmonių galimybės skyrėsi, daug turto pasirodė besąs laikinas ir ne viena pilaitė liko nebaigta statyti. Patys H. Daktaro rūmai, beje, dabar jau gerokai aptriušę.

Lietuvai jau stojantis ant kojų žinių laidose regėjome karo kančias Bosnijoje, Čečėnijoje. Mums dar nebuvo tas pats ir nuoširdžiai palaikėme dėl nepriklausomybės kovojančias tautas. Vilniuje atsirado Džocharo Dudajevo skveras, Kaune - Čečėnijos aikštė.

Gimė naivus lietuviškas verslas. Purvinose Gariūnų kioskų eilėse arba Kauno Urmo bazėje tūkstančiai pradėjo dirbti sau.

Uždirbtus tūkstančius žmonės kišo į didžiulių nuosavų namų statybas. 1990 - 1995 m. augo nauji rajonai architektūriniu požiūriu mažai vertingų XX a. pilių - Kairėnai Vilniuje ar ties įvažiavimu į Klaipėda nuo Kalotės. Šeimininkai tikėjosi, kad erdviuose kambariuose gyvens ištisos kartos, kaip šimtmečius buvo įprasta: “pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų”… Bet tie pokyčiai, leidę pagaliau teisėtai užsidirbti, pakeitė ir visa kita: vaikai išvykę studijuoti nebegrįždavo. Ką jau kalbėti, kad greiti bankrotai daugybę šitokių statybų įšaldė iki kito dešimtmečio.

Kam nepakako naujam namui skubiai darėsi “euroremontą”. Blokinių daugiabučių nykius fasadus išdabino gausybė įstiklintų balkonų - kiekvienas skirtingais rėmais. Paskui - dar ir palydovinės “lėkštės”.

Į Lietuvos miestų gatves išriedėjo pirmieji vakarietiški automobiliai. Turtingiausi mūsų šalies žmonės važinėjo senais “Ford Sierra” ar “Ford Scorpio”, išmestais viduriniosios klasės vokiečių. Juos į Gariūnus ar Marijampolę uoliai vairavo “varinėtojai”. Kaip ir sunkvežimių vairuotojus juos kartais apiplėšdavo Lenkijos banditai. Pasienyje su šia šalimi Lazdijuose tebesidriekdavo kilometrinės eilės, o į Vokietiją negalėdavai patekti be Šengeno vizos.

Skaityti toliau ‘Odė pirmajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui: 1990 - 2000 metai’ »

Savaitgalį buvau viename paskutinių Keistuolių teatro spektaklių “Taisyklė nr. 1, arba sapnuoti Vilnių draudžiama”. Spektaklis skirtas parodyti Vilnių per pirmąsyk čia atvykstančios mergaitės akis.

Spektaklis nutrauktas rodyti matyt ir todėl, kad čia atvaizduojamas Vilnius įstrigęs kokiuose 1999 metuose. Vaizdinys - nostalgiškas. Net nuostabu, kiek daug dalykų per dešimtmetį pasikeitė. Juk kurdami vaidinimą Keistuoliai nežinojo, kas liks, o kas pasikeis, temos parinktos atsitiktinai.

Spektaklyje nuolat kartojamas Petro Cvirkos stotelės pavadinimas jau pasikeitė net du kartus (į Islandijos, paskui - Centro poliklinką). McDonald’s pardavėją vaidinanti aktorė kelissyk pamini, kad McDonald’s yra “vaikų restoranas” - o juk būtent taip save rinkoje pozicionavo šis pasaulinis tinklas greitai po atėjimo į Lietuvą. 

Tarp atvaizduojamų stereotipinių vilniečių - nūnai nebeaktualios “megztosios beretės” ir komunistinių veikėjų našlės. Užtat dabar turime naujus “sluoksnius” - anarchistus, kraštutinius kairiuosius, daug labiau į visuomenės akiratį pateko ir skinai…

Jei toks spektaklis būtų kuriamas šiandien, matyt, neišvengiamai ten figūruotų ir Akropolis bei didieji prekybos centrai, “nekomercinio” kino teatrai.

Bet režisierius ir aktoriai pasirinko neadaptuoti spektaklio, nepaisant to, kad spektakliai, priešingai nei knygos ar filmai - viena lengviausiai prie šiandieninių realijų “pritempiamų” meno formų.

Toks sprendimas įdomus: netikėtai atrodė disonansas tarp to, kad viskas kuriama (vaidinama) čia ir dabar, scenoje, bei to, kad atvaizduojamas toks jau pasenęs, bet tuo pačiu dar ne istorinis, dar visų prisimenamas, laikmetis. Atvaizduojamas ne iš vaizduotės, kaip kokie masiškai statomi Šekspyro kūriniai, bet išlaikant tą gyvą ryšį su laikmečiu: juk spektaklis pradėtas vaidinti būtent tada, prieš gerą dešimtmetį.

Lietuviai turi tradiciją lėktuvui nusileidus paploti pilotui.

Graži tradicija. Yra sakančių, esą ji kvaila: girdi, Vakaruose taip žmonės nedaro, nedarykime ir mes.

Bet tai yra kultūrinė tradicija, ji nėra ir negali būti savaime bloga, nei gera. Ji tiesiog yra kai kas, kas skiria mus nuo kitų tautų. Čia - ne ekonominiai ar technologiniai skirtumai, todėl “atsilikimas” čia neįmanomas - yra skirtingos tradicijos ir tai žavu.

Štai Londonas didžiuojasi savo policininkų šalmais, juodaisiais taksi ar dviaukščiais autobusais. Jei tokios tradicijos būtų išlikusios pas mus, atsirastų daug balsų šaukiančių: “Naikinkime šias runkelių tradicijas, tebūnie kaip Vakaruose, perkame modernius taksi, autobusus, pareigūnų aprangą”.

O Londone šie dalykai tik kuria šalies savitumą, įvaizdį, taigi, ir turizmo pajamas. Tuo džiaugiasi ir patys britai, ir turistai.   Plojimai lėktuve todėl gali būti puikus pirmas įspūdis apie šalį, išskiriantis Lietuvą iš kitų Europos Sąjungos šalių. Tai, ką turistas pamato ir išgirsta vos atvykęs į naują kraštą, dažnai jam įsidėmi labiausiai. O kultūriniai skirtumai turistus žavi.

Esu skaitęs interviu su vienu krepšininku iš Amerikos, žaidusiu Lietuvoje. Jis pasakojo, kad kai nusileido Vilniuje ir išgirdo keleivių plojimus, jam tai paliko didelį įspūdį. Privertė susimąstyti, kad kiekvienas darbas svarbus ir gerbtinas, ypač piloto. Ne vien sportininko ar teatro aktoriaus, kuriems įprasta ploti ir JAV.

Sportininkams ir aktoriams ir toliau visi Lietuvoje ploja - nes juk taip “normalu”, taip daro ir Vakarų Europa…

Kažkodėl pas mus klesti nuomonė, kad verta saugoti tik senąsias kultūrines tradicijas. Tačiau dauguma tokių tradicijų gali būti išsaugotos tik muziejišku lygiu. Juk niekas nebedainuos sutartinių nuimdamas derlių, kai yra kombainai. O koncertuose tos sutartinės tėra muziejiniai eksponatai - nes juk ne tokiam atlikimui jos sukurtos.

Svarbesnės yra tokios tradicijos, kurios tebegali būti aktualios ir šiandien. Jos nėra mažiau autentiškos. Juk nei sutartinės, nei kryždirbystė, nei cepelinai neatsirado kartu su lietuvių tauta - viskas vystėsi ilgainiui kintant pasauliui. Kryžius drožti ėmėme tik tapę krikščionimis, cepelinus gaminti - kai iš Amerikos buvo parvežtos bulvės…

Plojimas pilotui lėktuvuose - viena tokių ir dabar aktualių, panaudojamų tradicijų. Tad saugokime tai, ką turime ir galime išsaugoti. Ekonomiškai atsiliekame nuo Vakarų, tačiau tai nereiškia, kad turime atsisakyti savo tradicijų. Juk tradicijos ekonomikos nesmukdo - kaip tik priešingai, jas turėdami šiame domėjimosi kitomis kultūromis amžiuje tampame tik įdomesni užsieniečiams.

Pasaulio regbio čempionato finalas: prancūzų regbininkas griauna Naujosios Zelandijos žaidėją, taip laikinai sutrikdydamas puolimą.

Šį sekmadienį Naujoji Zelandija šventė. Šioje šalyje baigėsi Pasaulio regbio čempionatas. Šeimininkų rinktinė finale 8:7 triumfavo prieš Prancūziją.

Regbis - viena šešių pagrindinių pasaulio komandinio sporto šakų (greta krepšinio, futbolo, beisbolo, kriketo ir ledo ritulio). Vienu metu už komandą žaidžia 15 žaidėjų, tad stadione jų būna net 30.

Komandos tikslas - nunešti kamuolį į priešingą aikštės galą. Ne taip paprasta, kaip atrodo, mat varžovai gali kamuolį nešantį žaidėją griauti. Tai nuolat ir vyksta. Verčiamas žaidėjas perduoda kamuolį kolegoms. Kamuolys perduodamas ir siekiant taktinio pranašumo. Tačiau pasuoti kamuolį galima tik atgal - taigi, permesti varžovų galvų neįmanoma. Tenka stumtis į priekį metras po metro, varžovams sustabdžius puolimą - perduoti kamuolį šiek tiek atgal, vėl stumtis, ieškoti spragų oponentų „sienoje”.

Todėl regbio žaidimas dažnai atrodo tarsi dviejų armijų frontas, kuris stumiasi čia į vieną, čia į kitą pusę. Kamuolį prarasti sunku (apeiti varžovų iš nugaros negalima). Kartais „fronto” vietą pakeičia tyčinis spyris tolyn į užribį. Regbyje taip daryti apsimoka: išlošiama teritorijos. Be to, kamuolys iš užribio grąžinamas tarp išsirikiavusių abiejų komandų žaidėjų, tad yra galimybė kamuolį perimti net ir tai komandai, kuri išspyrė užribin.

Sekmadienio finale pirmieji pirmajame kėlinyje (kėliniai po 40 min) aptikę skylę prancūzų gynyboje įvartį pelnė Zelandai. Už įvartį skiriami 5 taškai ir dar galimybė gauti papildomus 2 taškus įspiriant kamuolį tarp specialių aukštų baslių. Naujajai Zelandijai tai nepavyko: 5:0.

Grumtynės - viena standartinių regbio situacijų. Aštuoni žaidėjai susiremia su aštuoniais. Kamuolys paridenamas po grumtynėmis ir besigrumiantieji privalo jį spirti atgal vien kojomis. Be kamuolio nuspyrimo už visų saviškių grumtynių žaidėjų yra ir kitų būdų laimėti grumtynes.

Vėliau Naujoji Zelandija dar labiau sustiprino pranašumą iki 8:0, mat realizavo baudinį (už šį spyrį tarp baslių skiriami 3 taškai). Prancūzai vos ne vos sugebėjo antrame kėlinyje pernešti kamuolį, bet jiems pasisekė dar ir įspirti, tad komandas beskyrė vos vienas taškas (8:7). Priešingai nei futbole, žaidėjai nelakstė iš džiaugsmo: regbyje įvarčių daugiau, tad ir jų reikšmė mažesnė.

Likus 10 min prancūzai pakilo į galingą puolimą ir gal 4 ar 5 minutes iš eilės valdė kamuolį, bet niekaip nepramušė Naujosios Zelandijos gynybinės linijos. Tada kamuolį gavo Zelandai ir tempdami laiką klampiomis grumtynėmis sulaukė mačo pabaigos.

Kaip ir galima tikėtis, buvo nemažai traumų.

Regbis gimė Anglijoje, bet populiariausias yra Okeanijoje. Naujoji Zelandija (4 mln. gyventojų) yra didžiausia pasaulyje regbio šalis ir viena galingiausių šiame sporte. Čempionate žaidė ir Samoa, Fidžio, Tongos komandos, nors šiose šalyse negyvena nė milijonas žmonių. Tiesa, jos pasirodė vidutiniškai ir nepateko į atkrintamąsias varžybas.

Regbis populiarus ir Australijoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje, Britų salose. Tačiau šiuose kraštuose jis turi tenkintis antra-trečia vieta tarp sporto šakų: Australijoje po australiškojo futbolo ir kriketo, kitur - bent jau po futbolo.

Atotrūkis tarp „regbio supervalstybių” ir visų kitų - milžiniškas. Pasaulio čempionate dabar dalyvauja 20 komandų ir jau vyko 7 pasaulio čempionatai - bet per visą tą laiką į juos pateko tik 25 skirtingų šalių rinktinės. Be to, net ir čempionato dalyvių lygis labai skiriasi: štai Namibija per visas rungtynes pelnė vos 44 taškus, o praleido net 266.

Todėl žemyniniai aukščiausio lygio regbio čempionatai net nevyksta. Europos čempionatą atstoja turnyras „Šešios Nacijos”. Jame visada dalyvauja tos pačios šešios rinktinės (Anglija, Škotija, Velsas, Airija, Prancūzija ir Italija). Pietų pusrutulyje yra analogiškas „Trijų Nacijų” turnyras, kur metai iš metų grumiasi Australija, Naujoji Zelandija ir Pietų Afrika.

Beje, be to, ką Lietuvoje vadiname „regbiu” yra dar kelios šio žaidimo versijos. Antroji pagal populiarumą (Australijoje ar Papua Naujojoje Gvinėjoje populiariausia) - regbis pagal Lygos taisykles, irgi turinti savo atskirus pasaulio čempionatus.

NASCAR transliacijos ištrauka. Greta lenktynių vaizdo (kairėje) kartais rodoma papildoma informacija. Šiuo metu dešinėje rodomas lietaus debesų išsidėstymas regione aplink trasą. Viršuje - nuvažiuoti ratai bei vairuotojų pozicijos.

Artimiausiais mėnesiais šiame bloge ketinu pristatyti kai kurias sporto šakas, kurios Lietuvoje mažiau žinomos, bet kur nors pasaulyje į arenas ar prie televizorių sutraukia dešimtis milijonų sirgalių.

Antrasis pagal populiarumą sportas JAV yra NASCAR lenktynės. Tarp 10 daugiausiai žiūrovų pasaulyje talpinančių sporto statinių patenka net 6 NASCAR trasos. Kiekvienoje jų yra nuo 150 000 iki 400 000 kėdžių (!).

Raidės „SC” NASCAR pavadinime reiškia „Stock car” - serijiniai automobiliai. Šiandieniniai jau smarkiai nutolę nuo serijinių, bet tai nėra formulės, o labiau akiai įprastos kėbulinės mašinos.

Žiūrėjau Doverio trasos lenktynes (2011 m. sezonas). Prie starto linijos sugužėjo 43 automobiliai. Trasa - lygiai vienos mylios ilgio (1,609 km), o lenktynių pavadinimas „FedEx 400″ reiškia pagrindinį rėmėją bei ratų skaičių. Kaip NASCAR įprasta, trasa - tikslaus ovalo formos, o posūkiai - pasvirę. Šitaip automobiliai išvysto milžinišką greitį.

Prieš rungtynes visi žiūrovai ir dalyviai paprašomi atsistoti ir sukalbama malda už lenktyninkus bei padėka Dievui už šias lenktynes (ar įsivaizduojate ką nors panašaus Europoje?). Tuomet - JAV himnas, jo metu iš dangaus nusileidžia šalies vėliava nešinas parašiutininkas.

Startas. Trasa - trumpa, mašinų daug, tenka važiuoti itin arti vienas kito. Čia svarbi ir taktika - štai slepiantis už konkurentų mažėja vėjo pasipriešinimas. Kartais net lengvu stuktelėjimu į galinį sparną bandoma „apsukti” varžovą (tai vadinama „kabliu”). Bet avarijų, kurios NASCAR būna itin įspūdingos, pasitaikė mažai.

NASCAR lenktynių momentas

Didžiąją lenktynių dalį pirmavo sezono lyderiai Edvardsas (nr. 99) arba Džonsonas (nr. 48), jie apie 10 kartų lenkė vienas kitą. Tačiau NASCAR automobiliai (jie - keturių markių: Toyota, Dodge, Chevrolet ir Ford)  lygesni, nei Formulės 1, ir atstumai nuo trečios ar ketvirtos vietos niekad neviršijo kelių sekundžių. Per paskutinį sustojimą boksuose (likus 35 ratams) abu lyderiai pasirinko klaidingą taktiką: pakeitė keturias padangas. Daug kas pakeitė tik dvi (labiau apkrautosios dešinės pusės), o M. Martinas išvis nestojo boksuose. Likusių ratų nepakako lyeriams susigrąžinti pozicijas ir triumfavo Kensetas (Kenseth, nr. 17).

Rungtynių transliacija puikiai surežisuota. Prieš varžybas - interviu su į konfliktą įsivėlusiais lenktynininkais. Kailas Bušas (Kyle Busch) buvo nubaustas už Kevino Harviko (Kevin Harvick) automobilio stumtelėjimą prieš savaitę. Tuomet vedėjai spėliojo, kas laimės, diskutavo. Rungtynių metu - totalizatoriai dėl greičiausios mechanikų komandos, balsavimas iš kokio vairuotojo automobilio kelis ratus bus rodomas vaizdas (laimėjo Kailas Bušas). Ką jau kalbėti apie įvairią statistiką, kameras automobilių salonuose ir buferiuose, trasos sienelėse, virš tribūnų ir kitur.

Užsklandose skamba kantri stiliaus daina. Kaip krepšinis Amerikoje siejamas su juodaodžių subkultūra ir dažnai lydimas hiphopo, taip NASCAR kartais siejama su vadinamais „rednekais”. Stereotipinis rednekas yra baltaodis, gyvena užmiestyje, vairuoja didelį pikapą, puikiai išmano automobilius, klauso kantri, jo pažiūros - konservatyvios.

Transliacija užtruko 3 valandas 13 minučių. Per sezoną vyksta 36 lenktynės, paskutiniosiose 10 dalyvauja tik keliolika lyderių. Be pagrindinio čempionato vyksta ir NASCAR pikapų lenktynės, NASCAR Meksikos čempionatas bei kitos analogiškos varžybos.

Varžybos Serbija-Rusija naujojoje Kauno arenoje

Europos krepšinio čempionatas, tris savaitęs valdęs Lietuvos miestus, baigėsi. Nuomonė, kurią buvau susidaręs po „įžanginių savaičių“ ir atidarymo, nepasikeitė: puikiai surengta šventė.

Šventė Lietuvai naudinga ir ekonomiškai. Atvyko tūkstančiai užsieniečių – čia jie leido pinigus, nuo kurių rinktas PVM į biudžetą, o juos gavę mūsų verslininkai ir darbuotojai leido toliau, skatindami ekonomiką. Šie pinigai neabejotinai padengė tiesiogiai čempionatui išleistus biudžeto pinigus, tad valstybė gavo ekonominės naudos (priminsiu, kad didelę dalį tiesiogiai čempionatui rengti skirtų išlaidų padengė rėmėjai).

O pastatytosios arenos, nemaža dalimi finansuotos ES, juk skirtos ne vien šiam renginiui: jos įgalina rengti daugiau aukšto lygio sporto renginių (ne tik krepšinio, bet ir ledo ritulio, rankinio, dviračių treko…), koncertų. Štai Rammstein atvažiuos ir į Kauną. Jau atidarius pirmąją, Šiaulių, areną tapo aišku, kad praėjo tie laikai, kai didžiausios žvaigždės atvykdavo tik į Vilnių.

Taip, sirgalių į Europos krepšinio čempionatą atvyko tikrai daug: per tūkstantį gruzinų, slovėnų, po kelis šimtus ar bent po kelias dešimtis kiekvienos kitos nacionalinės komandos gerbėjų. Buvo žmonių, kurie tikėjosi daugiau užsieniečių. Bet juk ir su esamu atvykusių sirgalių skaičiumi tai – daugiausiai užsieniečių pritraukęs renginys, kada nors vykęs Lietuvoje. Ypač jei vertinti ne vienadienius keliautojus iš Latvijos ar Lenkijos, o atvykusiuosius iš toliau, ilgesniam laikui, taigi ir palikusius Lietuvoje daugiau pinigų.

Apsilankęs keliose rungtynėse Panevėžyje, Vilniuje ir Kaune, fanų zonoje Šiauliuose mačiau pagrindinių sirgalių grupes. Net ir pralošus jų komandai laimingi graikai, tylūs ispanai, „Allez les Bleus“ šaukiantys prancūzai, vis greitesniu tempu pavadinimą „Slovenia“ skanduojantys šimtai slovėnų, už savo valstybės pinigus pagausėję makedonai, mojuojantys vėliavomis, kurias jiems uždraudė graikai. Ir, aišku, gruzinai, Vilniaus skverą priešais nacionalinę filharmoniją išdabinę savo vėliavomis bei pasirūpinę, kad ten skambėtų Kaukazo dainos.

Keli šimtai aistringiausių Slovėnijos sirgalių Vilniuje, Siemens arenoje

Pagrindiniai aistruoliai mūsų šalyje praleido po kelias savaites, nes tuos pačius veidus regėjau skirtinguose miestuose. Pačiose arenose ramesni sirgaliai būdavo pasklidę atokiau nuo aršiausiųjų, kai kurie mačus stebėdavo fanų zonose, tad tikslaus apsilankiusių užsieniečių skaičiaus, matyt, nesužinosime.

Į Lietuvą atvyko ir aukšti kai kurių šalių asmenys, pavyzdžiui Gruzijos prezidentas ir premjeras, Rusijos vicepremjeras ar Ispanijos princas. Mūsų šalyje vykusios varžybos per televiziją parodytos daugybėje šalių – ir ne vien Europoje. Jas aptarinėjo ir NBA klubų gerbėjai, kuriems dėl NBA lokauto tai vienintelė proga išvysti savo garbinamas žvaigždes, ir dėl krepšinio pamišę filipiniečiai.

Savaime suprantama, krepšinio, kaip ir kitų sporto šakų, populiarumas skirtinguose kraštuose skiriasi. Štai Jungtinėje Karalystėje jis menkas – bet ir iš ten atvykę keliasdešimt sirgalių aistringai sekė trumpą savo rinktinės pasirodymą ir džiaugėsi pirmosiomis jos pergalėmis tokio lygio varžybose, dalindamiesi tomis emocijomis bloge. Juk britų rinktinė suformuota tik 2005 m., tik tam, kad užimti šeimininkams skirtą vietą Londono olimpiados olimpiniame turnyre.

Kituose kraštuose, kaip Balkanuose, čempionatas sektas itin aistringai. Buvusios Jugoslavijos sporto forumuose bei portaluose diskusijos apie jį sulaukė gausybės temų ir komentarų. Na o mūsų pralaimėjimas Makedonijai šios šalies sostinėje Skopjėje į gatves išginė penkiasdešimt tūkstančių žiūgaujančių aistruolių.

Žmonės išgirdo Lietuvos vardą, transliacijos jį susiejo su gražiu reginiu ir moderniomis arenomis. Iš patirties žinau, kad jeigu užsienietis iš tolimesnių šalių žino Lietuvą, pirma asociacija jam dažniausiai būna krepšinis. Nepaisant kelių smulkių nesklandumų apie mūsų šalį gerus įspūdžius matyt išsivežė didžioji dalis apsilankiusiusiųjų, ypač buvę gražiausiuose miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.

Organizavimą gyrė ir FIBA vadovai. Priešingai nei užpernai Lenkijoje, arenoje elektra pas mus nebuvo dingusi. Priešingai nei Ispanijoje prieš keturis metus atakai skirtą laiką rodantys laikrodžiai nesugesdavo rungtynių metu. Būkime sau atlaidesni ir pasidžiaukime, kad bene pirmąsyk valstybės istorijoje surengėme gražų masinį tarptautinį renginį. Taip, tai ne Olimpiada – bet su mūsų gyventojų skaičiumi juk negalėtume tikėtis jos rengti.

Šis straipsnis Agavaro Kabanerio slapyvardžiu spausdintas Panevėžio laikraštyje “Babilonas”

Vykdamas į Kosovą tikėjausi ko kito. Maniau, kad tai - itin skurdžiai atrodysianti žemė. Juk šalis tapo nepriklausoma tik 2008 m. ir tik 1999 m. čia pasibaigė rimtas išsivadavimo karas, į kurį įsikišo ir NATO bombonešiai.

Masinės statybos keičia Kosovo veidą

Kai važiavau nuo Serbijos penktojo miesto Nišo link Kosovo sienos, vaizdai išties nežadėjo nieko gero: apleistų, apgriuvusių namų pilni kaimai (anksčiau gyventi albanų?) ir plentas, keliems kilometrams staiga virtęs žvyrkeliu. Paskui - ne itin gražus muitinės postas, primenantis ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės metus. Iš Serbijos pusės - net ne muitinės, o tiesiog policijos. Juk Serbija Kosovo nepriklausomybės taip ir nepripažino - tad ir muitininkų čia būti negali.

Kosovo miesteliuose statybos užgydo karo žaizdas

Už kelių šimtų metrų pasitiko Kosovo vėliavos. Mūsų akiai neįprastos: geltonas valstybės žemėlapis mėlyname fone, padabintas šešiomis žvaigždėmis, žyminčiomis šešias didžiausias šalies etnines grupes. Albanai čia sudaro per 90% gyventojų, serbai - apie 5%, o likusios bendruomenės egzotiškais pavadinimais (pvz., ”egiptiečiai”, turintys daugiau bendro su romais, nei su Egiptu) - itin mažos. Bet Kosovo valdžia, prižiūrima tarptautinių organizacijų, stengiasi, kad nė vieni nesijaustų atstumti. Todėl net ir Kosovo himnas neturi žodžių - juk jeigu jis būtų giedamas viena kalba, kitataučiai galėtų jaustis diskriminuojami.

Už Kosovo muitinės vaizdai, matyti Serbijoje, staiga pasikeičia. Tuščios pakelės užleidžia vietą begalei statybų. Visas Kosovas jų pilnas: baigtų ir nebaigtų. Baigtosios - tai modernūs namai stikliniais fasadais. Čia - ne Dubajus ir ne Baku. Nėra nė vieno dangoraižio ar kitokių įspūdingų statinių. Pakelės apstatomos ir miestai užpildomi kur kas žemiškesniais - trijų, keturių aukštų - namais. Tarp jų gausu spindinčių viešbučių, motelių, kavinių, parduotuvių ir net baseinų. Todėl Kosovas turizmui - itin palankus, priešingai nei kai kurios kitos rytų Europos šalys.

Skaityti toliau ‘Kosovas gimė iš naujo (kelionė į Kosovą)’ »

Šiandien - rugsėjo 1 d. Dalis jūsų į mokyklą jau eisite paskutiniuosius metus, paskui laukia egzaminų sesija. Pats jau baigiau ir mokyklą, ir universitetą, bet prisimindamas paskutiniais mokyklos metais sklandžiusias baimes bei nervus, nutariau parašyti šį įrašą kai kuriems mitams pabaigti.

Vis girdžiu žmones kalbant, esą labai daug kas priklauso nuo korepetitorių. Tai - netiesa. Pats nėsyk nesamdžiau korepetitorių, egzaminus išlaikiau gerai. Manau masinis korepetitorių samdymas - iš dalies panikos ženklas. Pasąmoningas manymas, kad kažkaip  jie perims iš jūsų atsakomybę už jūsų mokslą.

Bet kad ir kiek sumokėtumėte, vis tiek mokytis teks pačiam. Lygiai taip galima mokytis ir be jokio papildomai samdomo mokytojo. Kai kuriose srityse gali padėti, į klausimus atsakyti ir tėvai ar giminaičiai. Mano nuomone, labiausiai dėl neva „būtinybės” samdyti korepetitorius skundžiasi negabių, nenorinčių mokytis abiturientų tėvai - bet tokių joks korepetitorius į prestižines studijų programas neįdės.

Dar daugiau, niekad nieko mokykloje „nekaliau”, neretai ir namų darbų nedarydavau. Anglų kalbos išmokau ir 100 balų iš abitūros egzamino gavau dėl kompiuterinių žaidimų ir interneto. Kitus dalykus irgi skaičiau tiek, kiek man buvo įdomu. Mitas yra tai, kad norint išlaikyti abitūros egzaminus, būtna mokytis pagal programas. Juk programos parengtos pagal pagrindinius dalykus. Jei tikrai domėsitės istorija daug jūsų turimų žinių neišvengiamai sutaps su mokymo programomis, net jei ir specialiai nesistengsite; jei jūsų hobis - programavimas, šitai neabejotinai pagelbės informatikos egzamine.

Taip, jei jūsų tikslas - visi įvertinimai po 100 balų, reikia mokytis pagal programas (pats, išskyrus minėtą anglų įvertinimą, tokių aukštų balų negavau, pvz. iš lietuvių k. turėjau 89, iš istorijos 91 balą). Bet pagalvokite, ar toks tikslas logiškas? Tokie aukšti įvertinimai reikalauja ne vien žinių, bet ir šiek tiek sėkmės. Be to, svarbiausia, egzaminai juk tėra tarpinis momentas - tolimesnis tikslas yra įstoti į tinkamą specialybę. Ar tam tikrai būtini šitokie įvertinimai?

Dažnai abiturientai neklausia savęs, kokį darbą jie planuoja dirbti, kaip gyventi. Užuot tai darę tiesiog stengiasi įstoti į „kuo geresnę” specialybę „kuo geresniame” universitete. T.y., tokią, į kurią daug kas nori stoti. Bet nėra objektyviai gerų ir blogų specialybių - viskas priklauso tik nuo žmogaus. Universitetas - irgi tik tarpinis tikslas. Kas iš to, kad įstosite į kokią teisę VU ar „prestižinį” užsienio universitetą jei jums tai neįdomu, jei nesugalvojate, ką darysite toliau, jei, tikėtina, baigę universitetą nuspręsite dirbti ne pagal specialybę? Vien prestižinis diplomas darbo negrantuoja ir, juo labiau, gavus darbą negarantuoja, kad tas darbas bus įdomus ir jūs nenorėsite po metų-kitų išeiti į visai kitą sferą (kurioje puikusis diplomas reikš dar mažiau).

Tad gerai pamąstykite. Pats rašydamas pageidavimą stoti surašiau maksimalų skaičių specialybių - ir kiekvieną jų save studijuojantį būčiau įsivaizdavęs. Buvo ten ir kolegija, ir nebūčiau jautęsis tragiškai, jei būčiau įstojęs jon - juk svarbiausia specialybė bei tai, ką gali su savo žiniomis padaryti, o ne prestižas. Į užsienio universitetus paraiškų net nerašiau, nes nemačiau prasmės rinktis studijas ten.

Už mokslą niekada nemokėjau. Tikėtina, būtų buvę specialbių, kur būtų tekę mokėti - bet ar mano gyvenimas dabar būtų geresnis, jei būčiau studijavęs ten? Nemanau. Užtat matau, kad yra daug žmonių, kurie keiksnoja sistemą (mokesčių už mokslą, neva pakankamaivaikų neparengiančių mokyklų) ir pliekia ją, neva niekur Lietuvoje įstoti negalima tam neskyrus didelių pinigų. Manau tai - tik pasiteisinimas. Pamąsčius, ko reikia pačiam *iš tikrųjų*, o ko reikia tik todėl, kad to siekia aplinkiniai, apsvarsčius visas galimybes be išankstinio nusistatymo, taps akivaizdu, kad tų galimybių - labai daug, ir nebūtinai jie yra brangūs. Pradžiai padės leidiniai kaip „Kur studijuoti?” ar specialios balų skaičiuoklės, esančios http://www.studijos.lt/busimiems_studentams/balu_skaiciuokle ir parodančios, su kokiais egzaminų rezultatais pernai kur įstojo abiturientai.

Dar nė neprasidėjus Europos krepšinio čempionatui Lietuva gyvena šventine atmosfera. Tam skirti renginiai visur aplinkui. Pradedant paprastomis reklaminėmis akcijomis ir baigiant oficialiais renginiais, tokiais kaip čempionato burtų traukimas, dar padabintas įdomiu koncertu, atspindinčiu Europos šalis.

Džiugu. Šventę kol kas organizuojame puikiai. Niekas nedaroma tik dėl formalumo. Štai Kauno arenos atidarymui praeitą savaitę surengtas vaidinimas o G. Patackas parašė oratoriją „Tas kosminis krepšinio jausmas” - įdomu, netikėta, juk panašių kūrinių sportui niekas nekūrė.

Man šis puikus šventės organizavimas net kiek netikėtas, nes iki šiol tarptautiniai renginiai Lietuvoje dar gerokai iki jų būdavo apipinami milijonų švaistymo skandalais ir galutinis rezultatas būdavo apgailėtinas. Prisiminkime „Vilnius - Europos kultūros sostinė”, Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Visus 2009 m. gyvendamas Vilniuje niekaip nejaučiau, kad jie kažkuo ypatingi. Nebuvo jokios šventės.

Dėkui krepšinio federacijai už visa, kas nuo jos priklauso. Nors, manau, dėkoti reikėtų daug didesniam skaičiui žmonių. Tokios žavios ir įtraukiančios akcijos, kaip kamuolio varymas per Lietuvą, vykdomos privačia iniciatyva. Tai irgi skiria krepšinio čempionatą nuo VEKS - į VEKS taip ir nepavyko bent kiek rimtesnio indėlio iš šalies.

Dabar matosi, kad privati iniciatyva itin svarbi. Būtent iniciatyva, indėlis į organizavimą - o ne pinigai už logotipo parodymą. Nes pinigai valstybės ar viešosiose įstaigose visada gali „išnykti”, o norinčio prisidėti žmogaus darbas neišnyks niekaip.